Subrendusi vasara

Vėl sutemo naktis besiklausant,
Ką rypuoja sode senos obelys.
Obuoliai slepias lapuos ir rausta,
Ant šakų tarsi vygėj sūpuojasi.

O voratinkliai ima raizgytis
Ant pritilusių vėjo varpelių.
Miglose vis dažniau skęsta rytas,
Tik saulėgrąžos galvas dar kelia.

Daros lengva prasmingai kalbėtis,
Rodos, kartais visai apie nieką.
O duris vis dažniau varsto klėtis,
Kol rugių laukuose nebelieka.

Nebijau pasirodyt senoviška,
Kiek nukrito žvaigždžių suskaičiuoti...
***
Jau subrendusi vasara Žolinei,
Jau pripildžiusi savo ąsotį...
 
Saulėlydis