O atmintie, nebelski taip giliai,
nekalk snapu tarsi genys į medį,
juk ten sugrįžus jau neberandu,
obels senos, išbarsčiusios vaisius ant kelio.
Rūgščių serbentų nelyg kraujas raudonų,
kai uogų kekės sviro iki žemės.
Juk ten sugrįžus jau nebematau
savęs mažos, visų, ko netekau.
Vėl rūko pilkus debesis praskleist bandau,
išvysti rožinę močiutės dovanotąją suknelę,
jos taip norėjau, pažadą daviau, kai jos nebus,
ant kapo pasodinti atminties gėlelę.
Tuomet turbūt mirties aš dar nesupratau
ir nežinojau kad suplyšta laikas,
palikdamas gilius plyšius, kuriuos užpildo
atmintis gyva, pravirkdama lyg vaikas.

2019.01.18.