Sugrįžę pas save nusiimam karūnas
Ir pasiliekam vieni du su savimi,
Ir nežinia, ką  ryt iškrės  fortūna,
O ką galbūt sudegins ugnimi.
 
Jauti kaip skausmas varsto kojas,
O rankos tirpsta ir atsilaisvint negali,
Galvoje šėlsta minčių uraganas,
O Dieve, palengvink naštą, jei gali.
 
Ir tik tada, kada aprimsta aistros,
Kada pasotintas ir kūnas ir dvasia,
Nepajunti, kai įkrenti į kažką keisto,
Ir apsvaiginti ištirpstam naktyje.
 
Ateis nauja diena ir vėl mes karūnuoti,
Kas žygdarbiams, o kas prastiems laikams,
Mes daug ką galim vėl iš naujo pakartoti,
Tebus tai gėris, o ne užkandis rykliams.