Jaučiu, kaip neša mane laiko upė,
aš negaliu prieš ją atsilaikyt,
tokia stipri srovė, verpetais sukas,
į sūkurį įtraukia, plukdo,
purienos ir vandens lelijos,
kiek kartų dar žydės?
Į laiko upę rudens medžių lapai krinta
ir plaukia lyg laivai.
Į kitą krantą vėjo burės neša,
stotelėse suūkia traukiniai.
Ilgai nelaukia, bėgiais barška,
kasmet vis sekanti stotis.
Vis šviesoforas keičia spalvą,
trumpam sustok ir vėl į kelią, nepaklysk.
Ir vėl žiema užklojo baltą maršką,
sušalus saulė šypsosi pro debesio akis.
Ir vėl laukimas paukščio sparno mosto,
lietaus pavasarinio, vėl kažko,
kol dar turiu aš jus visus
lyg angelus iš Dievo sosto, jaučiu...
Nesustabdyti upės, pro užtvankas ji prasiverš,
nėra jai slenksčių, atviros jai visos durys,
prieš ją net laikrodžiai nublanks.
Girdžiu, kaip šniokščia upė,
o vėjas debesis vis stumia lyg piemuo ganyt avis.
Ir neša, neša jie visi į nežinią, kur dar neteko būti,
sušokt svajingą tango su savąja lemtimi... 

2018.11.17.