.....
Ar mokėsi mylėti, paklausė likimas,
Tau žadėta yra nuostabi dovana,
Ar mokėsi priimti tą gyvą šaltinį,
Su kuriuo bus laiminga ir naktis ir diena.
Gal praeisi pro šalį, gal nematysi,
Nors labai jau aukštai galva pakelta,
Gal visai apie kita galvosi, mąstysi
Ir vis bus ta pati kasdienybė pilka.
Kažkas kartą kely priminė tau koją,
Kažkada traukiny užkliuvai už sagos,
Kiek jau tūkstančių kartų aš tau tai kartojau,
O tu vis nenorėjai priimt dovanos.
O lydėjo tave tokios mylinčios akys,
Ir vis laukė, kada pažvelgsi į jas,
Vien tik rudenio lapai blaškos ant tako,
Ir vėl tuoj į duris pasibels žiema.
Susirūpinęs sėdi už stalo likimas,
Vėlei braižo iš naujo savo schemas,
Kartais viskas pavyksta, kartais minki neminęs,
Tai siūlas nutrūksta, tai iškrinta saga.
Neskubėki žmogau, atsigerk iš šaltinio,
Ar tiesiog ant žolės atsisėsk pailsėt,
Ir galbūt pamatysi tą žiedą auksinį
Ir tą nuostabų veidą prie savo širdies.