Akistata...


Kur tu nubėgai – gyvenime,
kodėl tavęs nematau –
kasdieną jaučiu savo alsavime:
gal kažką ne taip dariau?

Rytas ar vakaras vienodai skamba
kaip varpo dūžiai šalia, netolies,
kas man išties dar stiprią ranką,
o suvargusį kūną savo žvilgsniu palies.

Žingsniai jautriai lėtėja, silpsta,
nors jiems siekiamybės jau nėra –
kartu su esybe ir siela pamažu rimsta,
gaila – savastis nutolstanti daina.

Prisiminimų blyksnius bandai išsaugot
tarsi rasos lašus vasaros saulės kaitroje,
jie kitokie – virte miražu – telieka pamot
ir viską užverti bejausmėje širdyje?

2020 m.
Rena