Kai karalius Atifas praplėšė menkai pailsėjusias akis, jo kariai dar parpė sugulę aplink užgesusį laužą, tarsi būtų tvirti, nepajudinami akmenys. Elfo niekur nesimatė, gulėjo tik jo kuprinė ir iš lapų pintas patiesalas. Atifas patraukė link uolos šlaitu tekančio šaltinėlio, kad atgaivintų patinusį veidą. Šaltas vanduo sugėlė kiekvieną veido raukšlę ir vaizdas karaliaus akyse išryškėjo. Tarsi, nauju žvilgsniu Atifas pažvelgė į tolį, bekraštėse lygumose užsidegančias kalvas. Brėško diena. Raudona saulės briauna pasirodė virš tamsios žemės pečių. Aplink driekėsi tylus, šešėliais gaubtas pasaulis, bet jam bežiūrint, prieblandos skraistė ištirpo ir sugrįžo bundančios žemės spalvos: žaluma plūstelėjo į plačias sodriąsias pievas, baltos, garuojančios ūkanos sumirgėjo drėgnuose slėniuose, o tolumoje stypsantį kalną supanti Mustango upė – sužvilgėjo paraudusi nuo ryto prisilietimo.
Visą naktį Atifui ramybės nedavė elfo žodžiai, o jis pats išdygo lyg iš žemės. Sakęs, kad keliavo nuo Miškvasarės, bet bendražygiai tai jo nesutikę... O ko jis negyvena kur nors ramiai? Bastosi lyg koks klajūnas. Elfai, paprastai, buvo tokia tauta, kuri mėgo įsikurti ištaiginguose namuose ir susirasti savo sielai artimą antrą pusę, kad turėtų kam dainuoti savo legendomis apipintas dainas. Kad tai žinotų, Atifui teko matyti ne vieną elfą, o jo paties tėvai buvo puselfiai – kilę iš žmogaus ir elfo jungties.
– Nesimiega, karaliau?
Skaidrus balsas išblaškė Atifo mintis. Elfas grakščiai, be jokio vargo, užsliuogė statoku kalno šlaitu viršun. Jis ėjo lengvai, nepalikdamas pėdsako, pėdos vos paliesdavo žemę. Paryčio žaroje Miškvasarės valdovas galėjo jį matyti geriau: tamsūs plaukai buvo tiršti ir žvilgėjo besidriekdami net žemiau pečių, nepaisant to, kad jis diena iš dienos bastėsi dulkėtais keliais; smailas, simetriškas veidas ne kiek blyškus, bet skaisčiai švytintis. Sunku buvo įvardinti kuo – jaunyste ar elfišku tyrumu.
– Ar medžioti pusrytį nuklydęs buvai? – klausimu į klausimą atsakė karalius. 
Elfas tik pakraipė galvą ir caktelėjo liežuviu:
– Nežudau nekaltų gyvūnų, jei nėra būtinybės. Yra ir kitų būdų pasisotinti, beje, sveikesnių.
Atifas kiek suglumo nežinodamas, ką sakyti. Keletą akimirkų jis pažvelgė į aukštąjį gamtos vaikų rasės atstovą, svarstymas, ką su juo daryti. Elfas stovėjo tylus ir susimąstęs, kaip jaunas medis bevėję naktį.
– Varnai, – atsikrenkštė, – pasakyk man tikrąją priežastį, kodėl tu čia?
– Kaip tai? – jo lūpų kampučiai pakilo, bet veidas išliko akmeninis, – Jau sakiau, keliavau į Grynviką. Čia pastovus mano maršrutas.
– O kodėl elfas bastosi? Kur tavo bendruomenė? Vis tiek turėjai iš kažkur atsirasti.
– Mano šeimos po Didžiojo Istodo karo nebeliko, – tarė nuleidęs juodas akis į suskerdėjusią žemę, – nuo tada ir klajoju. Argi smagu pilti druską ant žaizdos, karaliau? Aš nekamantinėjau jūsų didenybės, ko strimgalviais išlėkė pas visų taip vadinamus arkliaganius. Juk Miškvasarė turtingiausia karalystė, ko jos valdovui reikėtų iš rytiečių? Be savo statinių ir arklių jie nieko naudingo negali pasiūlyti.
– Na gerai, – nesmagiai atsiduso Atifas ir nuo laužavietės pakėlė vakarykštį puodą, – keliauju prašyti pagalbos iš karalių Koldoro ir Armono. Mano dukrą pagrobė. – jis nusuko susirūpinusį  žvilgsnį kažkur į šviesėjantį dangų.
– Kaip pagrobė? – elfo antakiai pakilo kone iki kaktos viršaus, – O kodėl žemyne apie tokią tragediją nieko negirdėti?
Atifas išpylė sriubos atliekas ir lėtai pėdindamas link šaltinėlio, aiškino:
– Naktį mano dukra mėgdavo po rūmų sodą vaikščioti. Tada ir bus dingusi, greičiausiai išviliota – rūmus saugojo budri sargyba. Ryte pasigedome, bet jos kambaryje gulėjo tik paukščio atneštas laiškas. Nuo kažkokio tai Nazaro. Neskubėjome skelbti, nesinori skleisti panikos...
Elfas net stryktelėjo priekin karaliaus:
– Nazaro, sakai, karaliau? O žinai, karaliau, kas jo tėvai?
– Starilijonas, legendomis apipintas elfas, kadaise suvienijęs šias karalystes, kurios, kaip matome, šiai dienai vis tiek priešiškos.
– O motina? Karaliau, jo motina iš tos pačios giminės, kuri sakmėmis apipinta ir dainose apdainuojama. O Saulės elfai – ar girdėjai apie tokius?
– Ne, – Atifas purtė galvą kasydamasis savo žilstelėjusius plaukus.
– Tie elfai, Istodo, legendinio angelo, kurio vardu pavadintas mūsų žemynas, palikuoniai. Legendos sako, kad kritus angelui Istodui, dievai į susikūrusį žemyną pabėrė ir jo vaikus. Ar įsivaizduoji, karaliau, koks tasai Nazaras galingas? Vadinasi, mūsų žemėms gresia rimtas pavojus...
– Keisti dalykai dedasi, – panosėje, vos krutindamas ūsus ir barzdą, sumurmėjo karalius, – sapnai ir senovės legendos iš žemės dygsta.
– Legendos ir gyvenimas – susipynę, ne iš piršto laužiamos, – pasakė Varnas, – tie, kurie ateis vėliau, kurs sakmes apie mūsų laikus.
Atifas susimąstęs pritūpė prie šaltinio, norėdamas išmazgoti puodą, bet staiga elfas įsitempė kaip styga ir įsistebeilijęs į horizontą, pamojo vakarų pusėn. Karalius atidžiai įsispoksojęs pamatė, kad tolumoje mirguliuoja keli juodi taškai, bet aiškiai jų neįžiūrėjo.
– Kelk karius, valdove! – sušuko Varnas, – Atskuodžia Kalisos!
Abu puolė prie laužavietės, kur dar knarkė vyrai. Kariams pabudus, visi čiupo ginklus, o elfas išsitraukė lanką ir ant pečių užsimetė strėlinę. Netrukus į kalną pradėjo ropštis apsiputojusios milžiniškos meškos, trigubai didesnės už žmogų. Virš seilėtų nasrų švietė rausvos akys, o ant nugaros pūpsojo po nudažytą senovinę runą. Tie ženklai bylojo, kad tai kadaise buvusios moterys, dievų nubaustos ir paverstos meškomis. Bėgant laikui, gyvuliški instinktai užvaldydavo didžiuliu plėšrūnu virtusias moteris ir jos prarasdavo net menkiausią žmogiškumo lašą.
Garsiai riaumodamos, Kalisos milžiniškomis letenomis siaubė griuvėsius ir akmenis it juodžemį taškė į šalis. Varnas paleido keletą strėlių į vieną jų. Padaro riksmas nuaidėjo per slėnį, o žvilgsnis tapo dar nuožmesnis. Meška įsilėkė link elfo, bet jis mikliai užšoko ant akmens ir paleido dar vieną strėlę jai į tarpuakį. Kalisa susvyravo ir apsvaigusi atsitrenkė į lordo Ekano kardu kliudyta mešką. Jos sukrito į krūvą, bet po kalvą lakstė dar trys riaumojančios milžinės. 
Viena jų, gribštelėjo jauniausiam kariui. Užuodusios vaikino kraują, link jo puolė kitos dvi meškos. Kariai rėkdami lėkė link jų, atkišę savo smailus kalavijus. Karalius neatsiliko nuo savo vyrų, o Ekanas kartu su Varnu laidė į jas pastarojo strėles. Tokias, kokias gamino tik elfai – greitesnes ir patvaresnes. Dar viena meška krito nuo vyrų ginklų.
Atifą, besiruošiantį gerai tvoti vienai rudei, kita meška pargriovė ant žemės. Sunki letena prispaudė valdovo kūną prie žemės, o aštrūs nagai jau plėšė vyro drabužius. Varnas paleido į ją strėlę, bet ši tik suriaumojo ir prikišo grubų snukį prie karaliaus. Lipnios seilės pradėjo tekėti jam ant veido, bet Atifas negalėjo nei pajudėti – atrodė, kad letenos svoris tuoj sutraiškys jo kaulus. Tai išvydęs, vienas drūtas, kiek pagyvenęs karaliaus palydovas šoko jo ginti ir ginklu perdūręs padaro leteną, nuviliojo jį nuo savo valdovo. Tačiau ta pati meška mikliai sugriebė ją sužeidusį karį. Atifas užriko pamatęs, kaip pro jos nasrus trykšta kraujas, o jo karys, suspaustas tarp dviejų eilių aštrių dantų, neturi galimybės priešintis.
– Gaudykit mešką! – skardžiai suriko Varnas, – Nes ji tuoj nusineš jūsų vyrą į tyrlaukius! Iš ten jo neišgelbėsime.
Visi šoko gelbėti savo draugą ir tik Ekanas su kitu vyru pasiliko dorotis su kita meška. Atifas kiek pajėgdamas kalaviju taikėsi į Kalisą, bet ji buvo vikri bei stipri – atsistojusi ant dviejų kojų, priešinosi nagais. Kuprianosis karys prisėlino iš pasalų ir ašmenimis perrėžė gauruotą padaro koją. Gyvulys gomuringai urgzdamas pasileido per laukus. Vyras, vis dar kabantis meškos nasruose, suglebo, nors ir bandė spardytis kojomis. Atifas pasileido paskui bėgančią Kalisą ir iš visos gerklės plyšavo:
– Gorai, ne, Gorai!!! Mano Goras!
Varnas irgi vijosi mešką mėgindamas paleisti į ją kuo daugiau strėlių. Rudoji, nors ir suvarpyta keleto strėlių, strimgalviais pasileido per tyrus ir nusinešė dusliai plyšaujantį Gorą. 
Įniršę, likusieji vyrai pradėjo kaukti ir puolė ant paskutinės meškos, kuri netrukus žnektelėjo ant suskirdusios žemės. Iš pražiotos burnos išdribo tik nejudantis liežuvis ir pasklido šlykšti smarvė. Vyrai, žiūrėdami į parguldytas meškas, ilgai jas keikė, o Atifas vis purtė galvą ir kartojo Goro vardą.
– Ar negalime jos pasivyti?!
– Karaliau, bijau, kad jis tapo jos pusryčiais, – Varnas patapšnojo jam per petį ir atsiduso.
– Nešdinamės iš čia, – piktai suburbėjo Ekanas spirdamas akmenį,– reikia keliauti į Rytus.
Be gerojo Goro, Galibo sūnaus, Raudonojo elnio būrio kariškio. – tarė Atifas. –  Drąsus buvo Goras. Ir didingas karys. Ne tik savo kalaviju priešų galvas skaičiavo, bet ir užklupus slogiai akimirkai, pralinksminti mokėjo...– Karaliau, gal nors raudą apie Gorą užtraukim? – nuleidęs paraudusias akis paklausė jauniausias karys. Rankovės atplaiša jis spaudė savo kraujuojančią žaizdą. – Gaila, negalėsime jo nei palaidoti...
Vyrai išsitraukė kalavijus ir atrėmė į žemę. Karalius aukštai pakėlė buvusį Goro kalaviją. Saulės spindulys sužvilgėjo ašmenyse it smailiakampė žvaigždė. Vyrai pridėjo ranką prie širdies, sužiuro į horizontą ir ilgesingai užtraukė:

 
– Eikim... – tarė Atifas liūdnai žvelgdamas į tolį ir atbula ranka perbraukė sau per veidą.
Vyrai vangiai rinkosi mantą, o elfas mikliai susisuko savo patiesalą ir sugrūdęs į kuprinę, priėjo prie karaliaus:
– Užjaučiu, karaliau. Tokia laukinės gamtos realybė. Neklausk, kokių man teko matyti baisybių, per visus metus, kuriuos bastausi. Bet viskas į naudą – žinau daugiau gamtos paslapčių, nei bet kuris karys žemėse.
– Į kurią pusę trauksi, gerasis elfe?
Varnas mostelėjo į neaprėpiamas žaliąsias pievas, į tolumoje išdidžiai dunksantį Vėjų kalną:
– Rytai mane šaukia. Keliauju įsigyti žirgo. Manąjį Kalisos sudraskę.
– Prisijunk prie mūsų. Jei ne tavo aštri rega, nei aš, nei vyrai taip greitai nebūtume pamatę Kalisų. Kas žino, gal visi būtume pasitikę Goro likimą... Matau, kad šiose kelionėse tu it bitė medumi aptekusiuose žieduose. Praversi mums kelionėje, o ir tau draugijos netrūks.
– Jei tik nuoširdžiai to nori, karaliau...
– Tada nutarta. Duosime tau Goro žirgą, tegu jis tave nuneš laimingiau nei jį...
Taip kartu į žaliąjį Rytų kraštą iškeliavo karalius, devyni jo karžygiai ir elfas...