Gražių eilėraščių poetai daug sukūrė,
Skambiausieji pasklido dainomis.
Vilnija, plaukia jie per laiko jūrą
Lietuvio širdžiai brangūs, artimi.
 
Juk nuostabu, kai tėvo dainą sūnūs tęsia,
Vėliau vaikaičiai, po jų ir dar kiti.
Ant lūpų kalbą, saldų medų neša,
Kad liktume tauta, liktum amžini.
 
Nėra už kalbą stipresnės jungties,
Pamiršt jos niekam, niekad nevalia.
Ji tau kelius į ateitį nuties,
Joje ir Lietuvos tvirtybė bei galia.
 
Išlikt laike, išlikti dainoje...
Ar gali būt didesnė dar prasmė?
Gyvent per amžius Nemuno krašte,
Kartų kartoms — likimas ir garbė.