Prisiglauskim prie rasoto rožės žiedo ir įkvėpkim josios aromato,
Prieš jos grožį blanksta bėdos viso svieto ir nurimstam buvę pasimetę.

Paklausykim strazdo giesmininko, jo skambumui niekas neprilygsta,
Kai užgieda, net giria žalioji klauso ir žvėreliai net judėt nedrįsta.

O lelijos žiedas prasiskleidęs maloningai  skleidžia savo grožį,
Ji karališkas spalvas išskleidus traukia prie savęs iš visų tolių.

O rūta žalioji, o jazmino kvapas, o laukai nuo pienių geltonuoja
Ir kiekvienas metas turi savo gėlę ir kažkur gegutė užkūkuoja.

Rodos kartais verkia, rodos kartais bara arba ima ir užsikvatoja,
Ir tolyn nuskridus į  gilesnį mišką vėl nurimusi gražiai spėlioja.

Štai saulytėj šildos žaltys susiraitęs, jis geltonu auksu pažymėtas,
Todėl toks draugingas, nejuda iš vietos ir gali grožėtis kiek tiktai patinka.

Pilnos mūsų girios , pilni mūsų sodai tų mažų stebuklų, tų mažų džiaugsmų,
Jie paruošia dirvą gimti gražiam žmogui ir gražiam pasauliui po taikos skliautu.

Nebandykim keisti sutvėrėjo darbo, nes gyvybės kodas tikra paslaptis,
Galim tik stebėtis, kiek gyvybių rados ir nepakartojamas josios turinys.

Kaip mums sugyventi, kaip visiems išlikti tame gražume, toje dabarty,
Turim sudaužyti dirbtinumo landą ir kad jos nerastų niekas ateity.

Tik mažiau norėkim ir daugiau turėsim ir užteks to laiko grožiui ir darbams,
Visas šis pasaulis tik  už meilės  laikos, tik iš jos iškyla pamatai  laikams.