Negaliu prieštarauti kalbiniam „žmogaus socialumo lygmenys  vaizdiniui“, noriu tik išsakyti savo supratimą ir patirtį. „Sociumas“ — lietuviškai suvokiamas kaip tam tikra žmonių „visuma“, nevienalytė ir išsisluoksniavusi, sunku apibrėžti vienareikšmiškai kiek jų išties yra kasdienybės plotmėje. Šiuo klausimu vienareikšmiškai kalbame apie visumą kasdienybėje.  Tenka prisiminti Platono olos alegoriją, štai jau du  su puse tūkstantmečių šios alegorijos iššifruoti vienareikšmiškai negalime iki šiol. Juk oloje (mano supratimu kasdienybėje) matome tik mus supančio daiktiško pasaulio šešėlius, ne pačią tikrovę. o jos šešėlius, tik išėję iš olos (kasdienybės) į (kaip dabar iššifruojama) idėjų pasaulį, mes išvystame „tikrą“ pasaulio vaizdinį realybę — objektyviai egzistuojantis „reiškinys“ — ko nors pasireiškimas, įvykis, faktas, išvada — jok  objektyvu yra tai kas reiškiasi... kyla klausimas kaip reiškiasi?   Nors Lkž: „tikrovė“ — tai, kas yra, realybė,  (čia svarbiausias paaiškinimas)  esama daiktų padėtis, ne patys daiktai — vadinasi , tik jų šešėliai. Svarbiausia išvada — „tekstas ir yra tikrovė — idėjų pasaulis“, kaip teigiama:  „už teksto nėra nieko“. Į žmonių pasaulį kiekvienas ateinam kaip Atskiras (individas — lot. — nedalus, nedalijamas) — individualybės (atskirumo) sąvoka taikomą... kalbant apie tik vienam, žmogui! būdingą unikalią (vienintelę) savybių derinį, kuo jis skiriasi  nuo kitų savo rūšies atstovų, individualybė — žmogaus psichikos savitumas, unikalumas (vieninteliškumas). Pirmos Atskiro patirtys susiję su nežodine patirtimi, o su bekalbio daiktų pasaulio įražomis ne sąmonėje, o tyroje, nesužeistoje  sieloje.  Atskiro socializacija (naudojamas įmantrus lotyniškas žodis edukacija — auklėjimas, lavinimas, švietimas ir yra atskirumo, vieninteliškumo  socialinėmis technologijomis „ištrynimas“, šio veiksmo eigoje kuriamas „socialinis konstruktas“, reikalingas įrankis ir tam tikra atliekama funkcija politizuotoje žmonių bendrijoje. Nepritapę, nepaklusę šiai doktrinai nurašomi kaip asocialūs, marginalai, paraštiniai, netinkami... Prisiminkime Lietuvos konstitucinio teismo išaiškinimą šeimos klausimu:  šeimos institucija nesusijusi su lytimi!!!, net teisinėmis kategorijomis, įstatymais bandoma ir gana sėkmingai socializuoti Atskirą, žmogus silpnas, o dar jaunystėje labai paveikus šitokioms socializacijos „naujovėms“. Šioje naujai „socialių lyčių“ galimybėje Išnyksta amžinoji gyvybės versmė, besąlygiškai nuvertinama pati gyvybės perdavimo ir išsaugojimo versmė, sunaikinamas biologinis žmogaus pradas — nežmogiškoji jo prigimtis, perkeliamas į sąmonės kūrybos ir fantazijų išraiškas, sociumo gamybų plotmę, absoliutų dirbtinumą. „Socialinės lytys“, lytinis ugdymas darželinukams tampa jau ne „idėjų“, reiškiniu šiuolaikiniame sociume.
Spėju. Jog iš Platono olos išėjimas yra susijęs su matančia siela, nuo akių pašalinus kalbinę valktį (Majos skraistę), nors sykį pažvelgti sielos akimis į patį juslinį daiktą. Pripažinti jį kaip Kitą Atskirą, išeiti iš solipsizmo kiauto: „solipsizmas yra ontologinė ir epistemologinė pozicija, teigianti, kad neįmanoma žinoti nieko tikro apie už savo proto ribų esančią visatą, todėl gali būti, kad išorinis pasaulis ir neegzistuoja. Solipsizmą galima trumpai nusakyti filosofine fraze „mano protas yra vienintelis dalykas, kurį tikrai žinau egzistuojant už žmogiškumo ribų.“   Savu buvimu perskaito Atskiras Atskirą —  Tikrovės knygą. Štai apie knygą kitą sykį pasakysiu savo nuomonę. Sužmogindamas Tikrovę, esančią už žmogaus ribų, žmogus save pastatė į Dievo vietą, pasijuto vertingesnis, reikšmingesnis už pačią Tikrovę, pažinimo skalpeliu nedalomą kokybę perkeitė į kiekybę, nedalomą į reiškinį. Tariant paprastai ir aiškiai, reikštų; suvaidinti patį save... „gyvenimas“ tampa pakyla aktoriui (savajam „ego“), atliekančiam vaidmenį pagal savo „sukurtą“ scenarijų sau ir visuomenei... Kalbant apie Žako Deridos frazę jog „knygos idėja visiškai svetima prasmei“, svarbu suvokti kas gi yra toji „prasmė“. Ar ji — „prasmė“ —tekstas, ar subjektyvus matymas, besąlygiškai neperkeliamas į kalbą?..


*Performatyvumas — Apibrėžtis: sugebėjimas ką nors raiškiai atlikti; vaidybiškumas.

*Poststruktūralizmas (post… + struktūralizmas), socialinių ir humanitarinių mokslų metodologinė teorija, pagal kurią tikrovės neįmanoma suprasti be kalbos. Poststruktūralizmui būdinga kalbos ar teksto tyrinėjimas.