.....
Nusiramink, žmogau, esi nevisagalis,
Visų kovų dar niekas nelaimėjo,
Ir nusileiski iš savų aukštybių žemėn,
Laimingi tie, kurie tiesiog gražiai gyveno.
Gyvybės siūlą verpia tik dangaus valdovai,
O mes vos spėjam tik savas žaizdas susiūti,
Užgiję jos ir vėl perlaik naujai kraujuoja,
Lyg apturėtume staiga pasaulio griūtį.
Te atsargumo niekad mums netrūksta,
Ir nesvarbu, kad sako, randai puošia,
Palikim tai žvėrims laukinio miško,
Taikos balandžiais būkim pasipuošę.