Brėkštančios aušros, kurios šviesa jau skverbėsi pro medžių šakas, nutvieksti rasos lašeliai žvilgėjo ant minkštų miško samanų. Saulė po truputį kilo vis aukščiau į dangų, auksiniu spindesiu nutvieksdama per mišką tekančio upelio purslus. Karalius Atifas visada pabusdavo dar prieš auštant ir jodavo apsižvalgyti po Miškvasarės apylinkes. Spėriai prajojęs miško proskyną, Atifas prisimerkė – kai išniro iš pilį supančio miško į dulkėtą kelią, saulės šviesa buvo stipresnė nei tarp medžių šakų. Švelniai laikydamas žirgo vadeles, karalius jojo keliu ir besimėgaudamas gaiviu ryto oru, dairėsi po tuščią, vešlų lauką. Tolumoje jau švietė Miškvasarės sodai: auksiniai, raudoni ir mėlyni obelų vaisiai, tarsi maži taškeliai, žvilgėjo ant medžių, o kvapnių gėlių aromatą vėjas nešiojo po visą lauką. Nuo vėsaus vėjo karaliaus Atifo skruostai buvo šiek tiek įraudę. Pagaliau jis prijojo miestą. Nors dar tik parytys, pietiečiai jau šurmuliavo: vieni plušo soduose ir skynė vaisius, laistė daržoves, skabė bei sodino gėles; kiti savo trobų kiemuose meistravo ėdžias bei inkilus laukiniams žvėrims ir paukščiams, kurie gyveno kitame miške, juosiančiame Rudosios stirnos upę. Mišką suniokojo gaisras, todėl pietiečiai užtruks, kol jį atgaivins. Matydami barzdotą plačiapetį vyrą, išdidžiai sėdintį ant raudona drobe apklostyto žirgo, kurio galvą puošė prabangios kamanos, Miškvasarės gyventojai atsistodavo ir nusiėmę kepures ar nusilenkę sveikino savo valdovą. Karalius Atifas visiems šypsojosi, švelniu žalių akių žvilgsniu palinkėdamas jiems geros dienos. Pasiekęs turgų, Atifas sustabdė savo žirgą ir nušoko ant žemės. Miestiečiai patenkinti šypsojosi, matydami kaip turgaus taku žengia jų karalius.

– Būk palaimintas, maloningasis valdove! – viena vargana moteriškė nusilenkė karaliui po kojomis ir atkišo pintinę su žėrinčiais mėlynais obuoliais. 

Karalius Atifas nusišypsojo. Aplink akis iškilo daugybė raukšlelių. Jis pritūpė prie moters ir švelniai suėmęs ją už alkūnės, pakėlė. Moteris sutriko ir nuleido akis.

– Nereikia prieš mane klauptis, – šyptelėjo pirštais pakeldamas jos smakrą, – aš toks pat žmogus, kaip ir jūs visi. – Atifas iš jos pintinės paėmė obuolį ir jo atsikando. Saldžios vynuogių skonio sultys tekėjo karaliui per barzdą. Jis nusijuokė. – Matai, nei valgyti tinkamai nemoku. – jo nuoširdi šypsena ir tyros akys darė jį ne skirtingesnį, nei eilinį miestelėną. Moteris, vis dar nuleidusi akis, nusišypsojo. Karalius pasikuitė savo raudono apsiausto kišenėje ir išėmė gana sunkų ryšulį. – Imk, geroji ponia, ir smagios tau dienos!

Moteris išpūtė akis ir susiėmė už galvos, tačiau nedrįso paimti to sunkaus monetų ryšulio iš karaliaus rankų. Visi turgaus lankytojai įsispitriję stebėjo įvykį.

– Nesidrovėk, tau jų reikia labiau nei man, - karalius šitai nusišypsojo, ragindamas ją paimti pinigus.

– Jūsų didenybe, šiame ryšulyje yra tiek pinigų, kiek nesu uždirbusi per visą savo varganą gyvenimą... – tyliai pakuždėjo moteris.

– Vadinasi, dabar galėsi pailsėti. – sukikeno karalius ir įdėjo ryšulį į jos pintinę. – Būk palaiminta, motule!

Iš moters akių pabiro laimės ir dėkingumo ašaros, ji be perstojo dėkojo karaliui. Visi turgaus lankytojai staiga atgijo ir pradėjo ploti bei džiaugsmingai šūkauti dėkodami karaliui už jo gerumą. Vien per pastarąsias tris dienas karalius Atifas davė daug pinigų miesto aikštės atstatymui bei didžiojo miesto sodo praplėtimui, o jo žmona Mumbėja visoms miesto moterims pridalijo iš puikiausių audinių pasiūdintų suknelių.

Staiga visi nutilo ir įsiklausė. Tolumoje girdėjosi griaudintis rago pūtimas. Garsas sklido iš už miško esančioje Atifo pilyje. Karalius stipriai suspaudė pirštinėtus kumščius ir suraukė antakius, o tuo tarpu miestelėnai aikčiojo bei kuždėjosi arba išgąstingai šaukė, kad pilyje kažkas nutiko. Mikliai užšokęs ant savo žirgo, Atifas nuskuodė per slėnį miško link. 

Žirgo kanopos mikliai trypė samanas, o Atifas drebančia ranka vis labiau įtempdavo vadeles. Žirgui prijojus arčiau pilies, rago gaudimas jau kurtino ausis. Kai sargyba įleido karalių pro vartus, rago pūtimas liovėsi. Per akmenimis grįstą kiemą tekina lėkė Mumbėja, karaliaus žmona. Jos apvalus, juodbruvas veidelis buvo nulietas ašarų.

– Atifai, – kūkčiodama Mumbėja negrabiai puolė jam į glėbį, ranka prilaikydama savo pūstą raudoną suknelę. Jos kojos buvo basos, – Hanisė, jos nėra!

– Kaip nėra?! – aiktelėjo Atifas, glėbyje spausdamas savo žmoną ir delnu glostydamas jos smulkiomis garbanomis puoštus plaukus.

– Karaliau Atifai, mano pone, – vyriausiasis karaliaus patarėjas stovėjo už Mumbėjos nuleidęs akis, rankoje vyras laikė laišką, – čia rašo, kad pagrobė princesę Hanisę ir ją grąžins tik tada, jei atiduosite savo žemes bei karūną!

Kas?! – suriko karalius. Patarėjas ištiesė jam voką. Laisva ranka paėmęs voką ir iš jo ištraukęs laišką, Atifas pradėjo skaityti. Kol jo sumišusios akys lakstė popieriumi, Mumbėja raudojo nagais įsikibusi į savo vyro apsiaustą. – Pasirašo Nazaras, karaliaus Starilijono, didingojo elfo, kadaise suvienijusio keturias Istodo karalystes, įpėdinis, – piktai perskaitė Atifas. – Vadinasi, jis nori susigrąžinti žemes, kadaise priklausiusias jo protėviui... Nors išties, tai niekas jam nepriklauso.

– Ryte pa-pasiunčiau virėją patikrinti, kodėl Hanisė nenusileidžia papusryčiauti, – sukūkčiojo Mumbėja, -o jos nebebuvo, ant lovos gulėjo tik šis laiškas...

– Starilijonas vadovavo Didžiajam Istodo karui prieš 300 metų, tada mano kojos dar nevaikščiojo šia žeme, aš tik menkas vyras, sulaukęs šimto žmogaus metų... – Atifas tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į žemę, – kare dalyvavo tik mano protėviai puselfiai, Šiaurės karalienė, Rytinių žemių karalių tėvas, didysis žirgų globėjas Haldarianas...

– Tai nesvarbu, – atsiduso Mumbėja, – nematei karo baisybių, nemačiau ir aš, nepamiršk, pati teturiu devyniasdešimt puselfio metų. Mūsų protėviai elfai bei puselfiai matė tą siaubingą karą, ir dėkok, mano karaliau, kad mums to kęsti neteko. Tačiau dabar tai nesvarbu. Svarbiausia, jog tas Nazaras pagrobė mūsų dukterį ir neatiduos jos tol, kol neperleisime jam savo karalystės!

– Žinau, Mumbe, – atsiduso Atifas, – žinau, – jo balsas virpėjo, tačiau vyras iš visų jėgų stengėsi išlaikyti šaltą protą ir nepalūžti. – Aš grąžinsiu mums dukra, pažadu. – jis žvilgtelėjo į ašarotą žmonos veidą ir atsiduso.

Mumbėja, nors ir amžiaus skaičiumi ne ką jaunesnė, buvo dar visai jauna, palyginus su elfų bei puselfių branda, o jos grožis – nei kiek neišblėsęs: juodos, žvilgančius garbanos įrėmino didžiules rudas akis ir plačią nosį. Net apdarai neužgoždavo sodrios, moteriškos kūno formos bei prisirpusios krūtinės. Ji turėjo panteriško grakštumo. Ir pats Atifas nebuvo koks nors sukriošėlis – jis turėjo puselfių kraujo, todėl buvo ilgaamžis, o be to – sveikai maitinosi ir dvasingai gyveno.

– Koks bus jūsų įsakymas, karaliau? – įsiterpė vyriausiasis patarėjas. 

– Nežinau, Balai, nežinau, ką daryti. – Atifas susiėmė už galvos kai, Mumbėja buvo nuo jo atitraukta ir tarnaitės pasodinta ant kėdės.

– Turime ją išlaisvinti! – užsidegė karalienė. – Tegul kariai suranda mano Hanisę, o tą beširdę pabaisą įkalina požemiuose visai amžinybei!

– Mano karaliene, – tarė Balas, glostydamas savo ilgą, supintą žilą barzdą, - bijau, kad taip elgtis neprotinga. Visi tik žūtume, žinant galingą bei didingą Starilijono giminę. Jie buvo atsitraukę į Pasaulį kuriam laikui, todėl menkai ką žinome apie juos. Nė kur jie įsikūrę, nė kokio galingumo jų pajėgos. Tačiau, turėtume apsidrausti, jei tasai Nazaras yra paruošęs nemenką armiją. Jei panoro pietinės karalystės, norės užgrobti visas, – Balas papurtė galvą į šalis ir pirštais pasitrynė už pusinių akinukų paslėptas akis. – Juk rašė, kad ketina užgrobti visą Istodą. Ir pastebėtina tai, kad jis labai gudrus! - pagrūmojo pirštu, – Juk pirmiausia, nepuolė ir neužėmė mūsų jėga, o pagrobė princesę, kad galėtų manipuliuoti mūsų karaliumi!

– Balas teisus, – tarė Atifas, – taip elgtis neprotinga. Nežinome kur Nazaras yra. Ir koks jis galingas. Nežinome net kaip atsakyti į jo laišką. Negalėčiau jam nei atiduoti Miškvasarės slėnio, nežinodamas kada jis ateis. Neatiduočiau jo ir dėl kitų priežasčių. Argi šitaip nuskriausčiau savo žmones? Palikti jų likimus nepažįstamo, klastingo elfo rankose? Kaip ir negaliu atiduoti jam savo vienintelės dukters!

Karalius dar giliau atsiduso ir paskandino veidą delnuose.

– O jeigu jis ją nuskriaudė? – suaimanavo Mumbėja.

– Neapsigaukite, – Balas pasukiojo galvą į šalis, – manau, Nazaras siekia mus įbauginti, pasėti paniką mūsų galvose.

– Tai ką man daryti?! – piktai sušuko Atifas.

– Vienu ar kitu atveju, Nazaras ateis užgrobti Miškvasarės. Ir mes ginsimės, tik bijau, kad mūsų drąsių vyrų tam neužteks. Nujaučiu, kad priešas yra galingas.

– O kaip mes susigrąžinsime dukterį? – Mumbė mosikavo sau prieš veidą delnais, o tarnaitė bandė jai įsiūlyti vandens.

– O gal... Kai Nazaras su savo kariuomene ateis, o tikrai taip bus, pasakysite, kad savo karūną perleidžiate jam, mano valdove, – nuolankiai lenkdamas galvą, Balas kreipėsi į karalių Atifą, – jis atiduos mums princesę Hanisę ir kai jau ketins veržtis į mūsų pilį, pulsime iš pasalų, nuo miško.

– Tai absurdiška, – Atifas rankomis perbraukė sau per veidą. Mumbė dūsaudama papurtė galvą.

– Yra vienintelis būdas išsiaiškinti šiek tiek daugiau apie mūsų priešą – apsilankyti pas aiškiaregį išminčių, gal jis pasakys, kas per velniava yra tas Nazaras...

– Vadinasi nutarta, – Atifas surimtėjo, – balnokite žirgus, josime pas pamiškėje gyvenantį aiškiaregį išminčių! 

***
Temstant, karalius Atifas bei trys jo bendražygiai pagaliau pasiekė išminčiaus gyvenvietę. Tankiais krūmais apsupta, gūdžioje naktyje stovėjo kukli trobelė. Karalius su palyda buvo pakviesti į vidų išgerti šiltos žolelių arbatos. Žilas, tamsiaodis išminčius buvo aklas, tačiau matė daug daugiau, nei paprastas žmogus ar elfas. Jis sėdėjo už ąžuolinio stalo ir raukšlėtose rankose laikė molinį puodelį, pro kurio kraštus veržėsi šilti garai.


– Pasakok, karaliau, kokia neganda užpuolė, – garsiai tarė senolis.

– Padėkite man, išminčiau. Mano dukterį Hanisę pagrobė priešas vardu Nazaras, ar šis vardas jums girdėtas?

– Nazaras, – tyliai suaimanavo išminčius, jo raukšlėtos rankos tvirtai suspaudė puodelį. – Starilijonas po karo išvyko į Pasaulį, nes Istodo žemės, kurias jis buvo suvienijęs, vėl atsiskyrė Šiaurės karalienės Beladonos inicijavimu. Kiek man žinoma, Starilijonui ir jo žmonai netrukus po karo gimė du vaikai: Nazaras ir Jarela. Nazaras paveldėjo iš gilių jo protėvių šaknų kilusias dovanas, kaip ir jūsų dukra Hanisė.

– Taip, – linktelėjo Atifas, – Hanisė gavo Elnių motinos ragus ir baltas dėmes ant kaklo.

– Taip, kaip ir Vakarų karalienės Daros dukra paveldėjo Lapių motinos ausis, – tarė išminčius atsikrenkštęs, – ir Nazaras paveldėjo tokias retas, ypatingas dovanas, net ne vieną. Gavo jaučio ragus ir vilko ausis. Grynakraujų giminės dovanos. Jarela gavo vanago nagus vietoj pirštų. – senukas suraukė savo raukšlėtą kaktą. – Bet mes ne apie jų talentus ir dovanas kalbėsime. Suaugęs, Nazaras virto tėvo priešingybe – tapo nepaprastai piktas, pagiežingas, manipuliuojantis ir klastingas. Starilijonui, jo tėvui, priklausė ne mažas žemynas Pasaulyje, tačiau, siekdamas valdžios bei turtų, Nazaras nužudė savo tėvus ir vedė seserį.

Atifo patarėjai aiktelėjo, Balui vos puodelis iš rankų neiškrito. Karaliaus veide atsispindėjo nepaprastas pasidygėjimas.

– Sunku ir patikėti, kad yra tokių bjaurių sutvėrimų... – jis purtė galvą į šalis nenorėdamas tuo tikėti, tačiau tikėjo.

– Gerk arbatą, karaliau, stebuklingos žolelės atpalaiduos, ir ramiai klausykis, – paragino jį aiškiaregys išminčius, – taigi, dabar, tikriausiai, Nazaras nori neva susigrąžinti Istodo žemyną. Greičiau jau, užgrobti jį, nes jis niekada nepriklausė nei jam, nei jo tėvui. Jis stiprus ir baisus priešas. Beširdis, apgaulingas, tačiau patrauklus, todėl moterys turėtų jo ypač saugotis, nes jas suviliojęs, negailestingai nužudo.

– Ką man daryti, išminčiau? – drebantis Atifo balsas pertraukė senuko pasakojimą. Išties, labiau jau priminė širdgėlišką sriūbavimą.

– Karaliau, matau turi laišką. Duok jį man.

Atifas iš atlapų išsitraukė suglamžytą laišką. Senasis aiškiaregys išminčius nematomis pasidėjo jį ant stalo ir kaulėtais pirštais pradėjo vedžioti per pergamentą. Karaliaus palydovai net išsižioję stebėjo kaip senuko akių obuoliai sukiojasi į šalis.

– Nazaras su savo milžiniška kariuomene persikels per Juodąjį vandenyną ir ateis užgrobti visas karalystes po vieną! – sustugo išminčius balsu. – Pirmiausiai, ateis į Miškvasarę. Sakyčiau, turite keletą mėnesių kol jie ateis. Dabar priešo pasiuntiniai dar tik keliauja atgal, už jūros, kartu gabendamiesi princesę Hanisę. – Atifas žiojosi paklausti aiškiaregio, ar Hanisei viskas gerai, tačiau senukas jautė karaliaus nerimą ir pats prabilo greičiau už jį. – Tavo dukra, karaliau, sveika, tačiau labai išsigandusi. Siūlau kreiptis į kitas tris karalystes ir suvienyti jėgas, nes negailestingas priešas su savo milijonine armija ateis ir žudys visus, kas pasitaikys jam po ranka.

– Vienytis? Tai absurdas, – Atifas susiraukė. Jo akyse rodėsi baimės šešėliai, – jie nenorės apie tai nieko girdėti.

– Sutiks, – patvirtino aiškiaregys, – o jei abejoji mano žodžiu, tada daugiau nesikreipk.

Stojo tyla. Atifas jautėsi kiek nesmagiai įžeidęs senuką. Nerimas ir baimė jį paveikė neigiamai. Giliai įkvėpęs ir iškvėpęs, Atifas tarė:

– Atleiskite man, išminčiau. Esu tarsi nesavas. Aš labai dėkingas jums už patarimus, už tai, kad mus priėmėte ir pavaišinote gardžia arbata. Kaip galėčiau jums atsilyginti?

– Aš suprantu, – ramiai atsakė senasis vyras, – geriausiai man atsidėkosi, karaliau, jei išgelbėsi mūsų slėnį nuo negailestingo priešo. O dabar, skubėkite, vyrai, jau visai sutemo, būtų palankiausia, jei išvyktumėte į Rytus jau auštant.

Karalius su patarėjais stojosi nuo medinio suolo, tačiau gležna senolio ranka sustabdė Atifą.

– Ir karaliau, nepamiršk, – aiškiaregys atmerkė savo vokus ir žiūrėjo tiesiai Atifui į veidą, nors ir atrodė nereginčios, pilkos, beveik bespalvės, akys skrodė karalių Atifą. Ir nors jis žinojo, kad išminčius aklas, vieną akimirką Atifui pasirodė, kad senolis jį gali puikiai matyti, – tu esi išmintingas karalius, taikingiausias iš visų valdovų, kuriuos man teko sutikti. Tavo širdis tyra. Tik tu gali įkalbėti kitas karalystes jungtis bendram mūšiui. Niekada nepamiršk, kad viską nugalėsi tik savo gerumu. Neprarask sveiko proto ir visada klausykis savo širdies. Atmink, kad Nazaras yra chaoso nešėjas. Jis – blogio sėkla.

Atifas keletą sekundžių patylėjo, o paskui padėjo ranką senukui ant peties ir tarė:

– Aš pamėginsiu, nors ir menkai savimi tikiu ir esu tik paprastas mirtingas, laikui pavaldus žmogus.

– Žmogus, puselfis ar elfas – kits kitam nelygūs, – nusijuokė išminčius, – tai, kad Nazaras yra grynakraujis, laikui nepavaldus elfas, dar nereiškia, kad jo negali nugalėti paprastas žmogus, toks kaip tu, karaliau. Už tai, tavo širdis tyra, be menkiausio piktadarybės lašo. O meilė dukrai palaikys viltį bei ryžtą tavyje. Atmink, karaliau, kad viltis miršta paskutinė...

Atifas linktelėjo aiškiaregiui ir patapšnojo senukui per petį. Jis nežinojo ką bepasakyti, jo galvoje sukosi daugybė minčių, virė tikra pekla. Pokalbis su išminčiumi karaliui suteikė naujos vilties bei drąsos ir įkvėpė daugiau jėgų stotis ir ruoštis ilgai, varginančiai kelionei.

Atifas norėjo įduoti senajam aiškiaregiui išminčiui ryšulį auksinių, bet žinojo, kad senolis jų nepriims, todėl slaptai pakišo ryšulėlį po stalu. Dar kartą padėkoję išminčiui aiškiaregiui, karalius ir jo palyda paliko trobelę ir nujojo per mišką. Vienokiu, ar kitokiu būdu, gerasis Atifas turės įtikinti kaimynines karalystes, kad Midgarde vėl nebesaugu. 

***
Kol visa pietinė karalystė buvo saldžiai sumigusi, jų valdovo rūmų languose negeso šviesos. Tarnai plušo kraudami karaliaus ir jo palydos mantą, arklininkai balnojo žirgus, virėjos paskubomis taisė užkandžius kelionei, kalvis, dėl visa ko, galando kalavijus.

Atifas stovėjo atsirėmęs į storą pilies balkono turėklą ir liūdnu žvilgsniu žvelgė į Mumbėją, kuri naktinėjo sode. Basomis kojomis trypdama per laužo žarijas, ji pjaustė mėlynuosius obuolius ir jų sultis varvino į pelenus. Garsiai raudodama, prašė, kad protėvių dvasios apsaugotų Hanisę, kad Motina elnė neapleistų savo globotinės.

Užpylusi laužą žarijomis, Mumbėja kiūtino į pilį. Jai žengiant nuo rasos sudrėkusiu sodo taku, lenkėsi rožės ir ošė medžiai. Mumbė buvo senųjų genčių tikėjimo atstovė, šventosios ugnies kurstytoja. Atifas savo žmoną surado netolimoje saloje. Atsitiktinai plaukęs pro šalį, pastebėjo, kad genties kaimelį užpuolė Kalisa. Tai buvo didelė meška, kuri mėgdavo įsisukti į arklides bei tvartus ir skersti žmonių galvijus. Atifas su savo vyrais išsilaipino saloje ir be vargo įveikė mešką. Tada ir patraukė jo dėmesį genties vado dukra, vaidilutė Mumbėja. 

Atifas nesiliovė žvelgti į artėjančią žmoną: link balkono laiptų ji plaukė it dievaitė – šiandien ji buvo vis dar tokia pat graži, kaip pirmąjį sykį.

– Atifai, mano karaliau, – švelnus balsas pasiekė jo ausis, – bijau, tikrai bijau. Ar pavyks su rytiečiais susitarti? Karaliai gana jauni ir nepatyrę, jeigu nesupras, nepatikės, kad gresia pavojus? – Mumbėja pro petį žvilgtelėjo į pėdų antspaudus, kuriuos paliko ateidama. – Juk žmonės kalba, kad rytiečiai – viso labo buki arkliaganiai...

Atifas šoktelėjo, tarsi prikeltas iš sapno. Pakėlęs antakius nužvelgė žmonos veidą:

– Mumbe, maža ką šneka tie paskalūnai, juk žinai, kad šioje pilyje mes nekalbame blogų dalykų apie žmones, kurių nepažįstame.

Karalienė kukliai nunarino galvą:

– Tas tiesa, atleisk. Visą dieną jaučiuosi kaip nesavam kailyje. Labai bijau dėl Hanisės. Ir dėl tavęs. Vėl suvienyti karalystę – beveik neįmanoma užduotis. Jei Rytai bei Vakarai sutiktų, tai Šiaurė vis tiek neprasidės. Nenorės įsileisti nei pokalbiui.

– To ir bijau, Mumbe, – tarė Atifas pasikasęs barzdą. Jo ranka nervingai drebėjo. – Šiaurė būtų stipriausias sąjungininkas. Jie turi karinį laivyną tiek iš Juodojo vandenyno pusės, tiek Blekvaldo jūroje. Visą šį laiką ir audžiu mintį, ką mes su vyrais darysime ir kaip reikės susitari su kitais valdovais...

– Karaliau, – pokalbį pertraukė atsiradęs Balas. Jis taip žemai nusilenkė, kad jo supinta barzda siekė žemę, – kelionei pasiruošta. Kaip minėjo aiškiaregys išminčius, turime išvykti į Rytus dar auštant.
 


Prie pilies vartų rikiavosi vienuolika žirgų, ant kurių sėdėjo karaliaus palyda. Pats valdovas glėbyje suspaudęs savo žmoną, kuždėjo atsisveikinimo žodžius. 

Niūri dangaus skara horizonte traukėsi, o jos vietą taikėsi užimti nedrąsūs saulės spinduliai. Mėnulis dar nebuvo visiškai pasislėpęs. Už vartų esantis miškas tykiai ošė, tarsi bijotų triukšmauti. Pažvelgęs į dangų, Atifas pabučiavo savo žmoną ir užšoko ant savo eržilo.

Liūdnomis, pavargusiomis akimis karalius dar kart pažvelgė į žmoną, tada į savo pilį ir išjojo į Rytus, į vešliąsias pievas, kur jau gerą dešimtmetį neteko lankytis. Istodo likimas priklausė nuo Miškvasarės slėnio karaliaus Atifo...