Pabraidykim po tėviškės pievas,
Kur jau gelsta pavargus žolė,
Tiktai gražų ir nuostabų žiedą
Vis dar kelia tau lauko gėlė.
 
Švento Jono naktis išskubėjo,
Nenuprausti man veido rasa,
Kuri saulei bekylant spindėjo
Ilgai degusio laužo liepsna.
 
Teka laikas, lyg Nemunas teka,
Tik dabar ir už jį daug greičiau
Suka vandenys mėnesių ratą...
Čia rugpjūtis, rugsėjis toliau.
 
Kol šarma neužkrito, kol žydi
Liepos pievose gėlės žiedais,
Pabraidykim po jas, juk apvytus,
Užminta lauko smilga atleis.