Nebūk man tokia atšiauri,
Nekibk į plaukus, nedraskyk akių,
Tik širdį kniedėm sukabink.
 
Nebūk tokia pikta ant vėjų,
Tuščių laiškų nepaleisk pelenais,
Tik švelniai man šypsokis naktį.
 
Ne viską dėl tavęs aukojau,
Ne visad klausiausi tavo žodžių,
Tik tyliai leidau tau suprast,
 
Kad metas eit savais keliais,
O vietoj rožės varnalėšą dovanojau –
Tu kniedes pavertei dygliais.
 
Soduose vyšnios pražydo,
O tavo meilė tyliai nuvyto –
Mano širdy varnalėša išdygo.