Tyrą širdį aš turiu
ir turtas pasaulio,
man sunkus akmuo.

Tas akmuo man tai –
pilnatvė ne tavy,
švarus vanduo iš Dievo.

Trokštu palytėti tavo grožį gerumu.

Lai gerumas bus nuolankume išvystas,
ant šypsenos pūkais sningantis.

O kada širdis pamiršta savo Dievą, 
įtūžio pilna arogancija išsilieja
ir baugina žvelgiant iš tolo.

Aš netrokštu kalnų su pilim
Aš tik trokštu:

amžiną grožį,
amžiną skaistumą,

Ir niekas nepažvelgs,
jei nebus išdidus.

Turėdama tai aš tik trokštu svajoti meile paliest tuos,
kurie apsileidę yra, nedori

O ko vertas tu? Kai pamini savo išdidumą?

Geriau priskinti jai gėlių
negu veikti kažką nedoro.

Vaikams tai patinka.