Ar buvo verta Jeanui - Pauliui Sartre‘ui šitiek kankintis vaikystėj, ieškant savęs, gyventi blaškomam savo laikmečio vėjų, savo pakeleivių aistrų, nuolat jaustis skolingam, kad privalo, bet nežino ką jiems turi duoti ir ko tikisi gauti, kad aš, toks menkas šapelis, sužinočiau ir atsiminčiau tik tiek, kad apie jį kalbant negalima juokauti, nes jis kalba rimtai ir išgirdus paminint jo pavardę, atsiminčiau tik Antano Sutkaus nuotraukoje einantį prieš vėją per Nidos kopas ir pajausčiau netoliese esant jo moters šešėlį, bet neatsiminčiau nė vieno jo žodžio. O jis manė, kad būtent žodį privalo palikti žmonėms. Būtent žodį.
Norint ką nors palikti, reikia turėti. Norint gauti, reikia sugebėti išgirsti, suprasti. Laimei,  tokių, sugebančių išgirsti, žemėje yra daug ir be manęs.
Aš savo neturiu nė pavardės, nors pase jos buvo rašomos trys, bet tikrai nė viena nebuvo mano. Pirmoji – tėvo, kitos dvi – man jas paskolinusių vyrų. Paskutiniąją pasisavinau, nes mirę negali atsiimti, o kokią nors turėti reikia.
Ir žodžius žmonės man tik paskolino – naudokis, kalbėk, kol turi ką pasakyti, bet tik dabar, senatvėj, supratau, kad tik tuščiai plepėjau, o jei turiu ką pasakyti, tai tik dabar, kai pagaliau užklysta viena kita mintis, verta būti pasakoma, kad tik dabar pradedu atrasti, suvokti tikrąsias žodžių prasmes, bet, deja, jau baigiasi žodžių nuomos laikas, jie atimami neįspėjus.
Tai ar verta man kalbėti, kad vienas kitas įsimintų tą svetimą pavardę, kurią aš pati labai sunkiai įsiminiau, kad suprastų mintį, kurią pradėjusi rašyti nesu tikra, ar beužteksiu žodžių pabaigti?