paleisti sielą skristi
aliejiniais dažais
gyvenimo peizažais

plaukti mėnulio upėmis
graikiškomis triremomis
kai šitiek irklų
iš tolo praneša

barzdotais eilėraščiais
kurie kartu
su verkiančiųjų gluosnių šakomis
šaligatvius nušluoja

sudužti taupykle moline
kaip draugo širdis
visą atiduodanti

šūkauti
turgaus prekeivės balsu

būti šviesa
ir tamsa viską apgobiančia
šešėliu be uniformos

juoktis
kad svajonės
antimis išskrido
stūgauti
kaip liūtai dykumoje

miegoti ir gerti
svaigų paryčių orą

pagaliau suprasti
šis pasaulis tik cirkas
kiekvienas
praplaukiantis debesėlis
naują svajonę žada