Malūno sparnai

                                    
Vėl vėjas įsuko malūno sparnus –
nusilpusi siela pakibo ant jų,
kaip sustabdyti atklydusius gūsius –
pavargai – nebeliko jėgų.
Protas atkakliai diktuoja: privalai tylėti,
širdis nenori girdėti jokių teiginių,
deja, lyg kunigėlis turi klausykloj sėdėti
ir klausytis išpažinimą „nuodėmių".
Jų prisirinkai, o sieloje tuštuma –
ant sąžinės naštą užsidėjai –
privalai nusimesti – ji svetima
ir pagaliau nieko iš to nelaimėjai.
Pagaliau audra pamažu nurimsta,
malūno sparnai lėtėja, nutyla:
gyvenime vieni kyla – kiti grimzta,  
niekas kito širdin nepažvelgia.  
Ji uždara it cinkuotas karstas:
sunyksta su kūnu, dvasia,
deja, aplinkoje vienas kitą narsto –
žmogaus asmenybė – neparašyta esė!

 2020 m.
Rena