ir tada mano siela
gal pritaps prie visatos
nesvarumo ir traukos
jos tolius įveikdama
sušalus
nuo kosminio ilgesio
Iškankinta
bevaisių pavasarių
Išmesta
iš padangių aukščio
ant nuodėgulių rusenančių
ten
visuomet nuodingi geluonys
ten
klastingų sirenų aimanos
plačiai gerkles pražioję į prarajas

mano draugė tylioji
besikeičianti
su laiko epochomis
nulipdyta
užgrūdinta
prie horizonto
šviesios ateities nebelaukianti
prieš plieną
būt plienu išmokyta
jeigu sklinda šviesa
šviesa būti
jau savęs nepakeis

ji viską iš naujo pradeda
kai naktis pasibaigs
dienai pradžią duoda
tik aušrinė kas rytą
tyliai mirksinti
kalba
žada kažką paslaptingai
pro tamsias išnirdama  properšas