Karščiuojanti kakta atvėso
Nuo krintančių dangaus lašų.
Mes vėl arti viens kito. 
Dviese –
Užsiliepsnoti nebaisu.

Dėkojam lietui, kad vėl gali
Pakelti galvas dobilai.
Ir suputojusiam upely
Taškytis vandeniu žirgai!

Ir tebūnie pabūna karšta –
Juk vasara! 
O kaip kitaip?!
Tik naktimis tegul pabarsto
Laukus įkaitusius lašai.

Turėtų draugiškai derėti
Lietus ir saulėta diena.
Ir lietsargį, ir saulės skėtį –
Į kelią imk. 
Ir bus gana!