(Su skausmu ir nerimu atsiliepiant į dalies Vilniaus Lukiškių aikštės pavertimą
viešu pliažu)
 
Tėvyne Lietuva, ar vėlei Vilniaus netenki
Ir Gedimino sapnas temsta!?
Istorija garbinga, kartais taip skaudi
Į užmarštį smėlio upeliais teka.
 
Kur buvo aikštė kraujo ir kančių,
Kur didvyriai už tautos laisvę  mirė,
Tokiu paiku Šimašiaus sprendimu
Lyg pajuokai pliažo smėliu užpylė.
 
Ir drybso storos tetos, pliki dėdės,
Kaip kur vaikutis koja smėlį kapsto.
Norėtum šaukt – prabuskite begėdžiai,
Voliojatės ant bočių kančių kapo!
 
Tėvai nuo seno gerbė žmogaus žūties vietą,
Statydavo kryželį, čia padėdavo gėlių,
Norėdami pagerbti nelaimingą sielą,
Kuri paliko savo artimuosius ne laiku.
 
Bet argi globalistam šiandien tai svarbu?
Ar jiems suprasti, kur dora, o kur kvailystė?
Ir krykščia, jau visai ne vaikišku balsu —
Smagu!
 šio laiko ponios Armonaitė, Meiželytė. 
........................................................
Tėvyne Lietuva, ar vėlei Vilniaus netenki?
O gal tik laisvėje kaip kas visai apgirto?
Užkast lietuvio garbę, kalbą stengiasi smėly,
Sugriaut iš praeities į ateitį nueiti tiltą.