Žalio šilko skara, stovi liepa dukra šalia kelio,
beržas moja klastūne kasa,
kaip sunku jį suprast ar širdis jo tyra,
ar pavasariais ilgu ir gelia.
Teka syvais sula, jo šerdis sužeista,
nori glausti jis liepą prie kelio.
Nori lapais lyg lūpom paliesti žiedus,
ar girdi, mano liepa širdele?
Tačiau vėjas užgožia jo tylius žodžius,
drovų šlamesį, kasos per trumpos.
per centimetrą, du gal pes sieksnį
jei žengčiau žingsnius link to dūzgesio,
liepų medaus, negali atsiplėšt nuo šaknų,
jos tvirtai įsikibę į žemę.
Žalio šilko skara, stovi liepa dukra šalia kelio,
turi viltį nemarią sulaukt svyruonėlio berželio.

2018.07.06.