Aš ant liepto supaus iki ryto,
Iki ryto, kol žvaigždės žibėjo,
O paskui jos iš lėto nukrito
Mums ant kelio, per dieną gulėjo.                
 
Buvo kelias ir lieptas, ir skrydis.                 
Mokiaus vaikščioti žemės nelietus.
Pripažink, kad buvai tąkart klydęs –
Ir apsiaustas, ir švarkas dulkėtas.
 
Nuo tada mūs keliai išsiskyrė.
Nuėjau aš į priešingą pusę.                         
Baltos gulbės žemyn upe yrės –
Supratau mes kartu jau nebūsim.