Vasara. Žalias miškas. Takas ir aš bėgu juo. Ankstyvas rytas. Čiulba paukščiai, persmelkia visą mano kūną. Šlama medžiai nuo vėjo, kažkur girdisi upelio čiurlenimas. Lyja. Gausiai lyja. Lietus liečia mano plaukus, odą, veidą, kaklą, pečius, kojas. Bėgu basomis kojomis. Jaučiu šlapią, vėsią žemę. Jaučiu miško gaivą, užuodžiu jo kvapą. Kvėpuoju juo. Kvėpuoju… Kartu su miško ritmu. Įkvepiu. Vėsus oras paliečia mano nosies galiuką ir įeina pro nosį gilyn į plaučius. Viskas atsipalaiduoja. Orą aš užlaikau ir tada iškvepiu. Tarsi paskutinį gyvenimo atodūsį.

  Bėgu. Bėgu taip greitai kaip norėčiau pabėgti nuo savo neapkenčiamo gyvenimo. Tokio neapkenčiamo, kad suspaudžia krūtinę, kirba joje jaudulys ir susikaupia ašaros. Pradedu verkti. Bėgu ir verkiu kol išbėgu iš miško ir pribėgu bijūnų sodą. Suklumpu prie bijūnų krūmo, sugriebiu rankomis juodą žemę. Šlapia žemė man sulenda į panagius, suspaudžiu ją prie krūtinės. Meldžiuosi. Meldžiu Dievo įpilti vėl tyro vandens į mano dvasios indą. Kad kaip auksinė žuvelė vėl galėčiau kvėpuoti.

  Artėja dienos mirtis. Aš meldžiu pasiimti ir mane kartu. Į tą juodą mirties dangų.