Žiedų žiedai pražydo, pilni gyvybės sodai,
Kiekvienas stiebias, kelias ir skleidžia savo grožį,
Akimirka žavinga, tie vasaros stebuklai,
Ir norisi dainuoti, nors trata mirties būgnai.
 
Galėčiau pasislėpti baltam lelijos žiede,
Ar po jazmino krūmu galiu net ir numirti,
Ir kai likimas tiesia gyvenimo mums žiedą,
Su džiugesiu ir meile privalome priimti.
 
Kažkas gal tapsim pranašu, gal kalviu,
Poetu, kad apdainuotum žygdarbius kitų,
Gal  tapsim duobkasiais, kai žydi sodai,
Nepripažindami savų ir svetimų klaidų.
 
Tačiau gyvybės pažinimo medis tvirtas,
Jis atlaikys juodų  pandemijų audras,
Ir baltas paukštis iš dangaus mums skirtas,
Paskelbs, kad grįš ramybė su vasaros pradžia.
 
Ir vėl ramiai žydės mūs meilės pilni sodai,
Čiulbėsime lyg paukščiai, parskridę iš toli,
Būties akimirka lyg tirpstanti sekundė,
Šiandiena mes kartu, rytoj jau atskirty.
 
Palaiminkim kiekvieną prie savo namo slenksčio,
Kad vėl laimingai grįžtų pas mylimus savus,
Kad niekas neužrištų to juodo juodo raiščio,
Kad vėl regėtų akys tuos vasaros žiedus.