Meilė yra laisva šio pasaulio jausmingoji gyventoja. Meilės sparnai platūs. Būna žmonių meilės sparnų siekiančių. Kai pamatai juos iš tolo, regis, jie skleidžia rankas, kviesdami į savo glėbius. Viena tokia meilės jausmingoji, atsitrenkė į mano liūdną, iš lėto gatve slenkančią povyzą. Nei trupučio saulės liūdnam veide negyveno tą liūdną nulytą lietum vasaros akimirką. Ir štai tarsi angelas ji įsistebeilėjo į mergaitės tuštybę, kuri ne todėl ant žemės sėlino, kad Dievo širdy neturėjo, bet todėl, kad neturėjo savy moters.
              –Tau ateis... – tyliai, vos girdimai moteris svajodama apie kažką labai gražaus tarė praeinant pro šalį mažai nelabai patraukliai, šiek tiek susikūprinusiai mergaitei. Jos žvilgsnis buvo sustojęs ties viena nepaprasta asmenybe.
              – Atleiskit, aš nesupratau.
              – Mergaite, kuom tu užaugusi norėtum tapti? Ar gali man atsakyti?
              Taip. Aš noriu būti mokytoja.
              – Ooo. Kaip nuostabu – ji suplojo iš džiaugsmo rankomis. – Noriu tarti, jog tau trūksta tik to, kas vadinama maniera. Tik būdamas kilniaširdžiu, žmogus lenkiasi Aukščiausiąjai kilnybei. Kilnumas mums suteikia dieviško grožio – tai maniera. Bažnyčia yra svarbi kaip oras, kuriuo kvėpuojame, jeigu norime patikti Dievui. Aš tikiu, tau ateis tas grožis, apie kurį dabar sužinojai. Ar tiki manimi?
               – Dėkoju. Lig šiol pažinojau tik meilę.
               Savo gyvenimo bėgyje, po šio ypatingo įvykio imu suprasti, jog meilė negali būti išprotėjusi, nevalyva merga. Meilė yra ne atsiduoti visa širdim, visą naktį kūrybai. Ji yra prisilaikymo karalienė. Skamba tik kasdienybė, visa žmogaus erdvės ir jo pačio visumos santykis ir ne tik meilės šedevrai. Juk pasaulis yra tuštybė ir žmogus turi visko prisilaikyti. Jeigu žmogus nesugeba atsitraukti nuo savo draugo ir savo lipšnumu pradeda jį dusinti, nejučia įvyksta nuoširdus dalykas, ir pridusęs draugas ima limpančią gumą nuo savęs tempti. Visada būnant žmonių tarpe atspara, kuri Dievui reikštų kilnius rankų gestus, yra svarbi, norint garbingai prieš šį išlikti. Štai todėl, kad buvau draugės atstumta, aš niekada neniekinu kryželio simbolio. Ir viskas, kas nesiseka, kas skaudina, nepažinus gražios manieros, kažkada pasirodo reikšmingai buvę jausmai. Kadangi Aukščiausiajai kilnybei svarbu žmogų pajust iš savęs esantį ir savy esant, artumą jo, tai tas be grakštaus judesio paimtas pasaulis yra dar mažo, augančio, klystančio žmogeliuko kelionės į aukštumas pradžia. Dievo kančia yra nesuvokiamo išdidumo įvykis. Simbolika yra subtiliai gražus išmintingo žmogaus sumanymas. Ir aš visada, kai jaučiu širdies paklydimą, tamsią jos pašvaistę dilgėlių, prie jos kryžių, kaip šerkšną sidabro girios dedu. Juoda širdies gūduma prasideda nuo lipšnių rankų, kurios turi groti ne bet kaip. Gražiausia Dievo maniera atstotų žodį – džiaugsmas. Jaunas žmogus, norėdamas būti gražiu, turėtų tiesiog nesantykiauti. Nesvarbu ar išmoksime elgtis kaip princesės, ar kilmingo pono žmona, tas mokslas kilniaširdiškumo, natūralaus elgesio, gimstančio iš paties vidaus, neduos. Vidus yra gražus Dievui. Kad ir kokius batus avėsiu, svarbiausia, kokiu vidumi aš pakreipiau kojytę. Jei viduje švara, tai ir išorė Dievui tinka. Meilė kartais tokia plati ir laisva, kad žmogus net rūbą pamiršta.