Tai pirmyn, tai atgal, tai kairėn, tai dešinėn,
Ant žaidimų lentos šokam valsą, fokstrotą,
Šokam dviese kartu jau pradžia pabaigos,
Ir už mūsų gyvenimą buvo daug kas aukota.
 
Kiek matyta keliuos sudaužytų širdžių,
Ir pradėtų  gyvenimų šukėmis virtusių,
Kažkas rinks ir klijuos, nuramins ir paguos,
Kažkas juoksis, tą patį apmaudžiai kartos.
 
 Kaip išeit ir sugrįžt, kaip mylėt ir atleist,
Kaip sugriaut netikėjimo, apmaudo scenas,
Vieni myli per daug, kitiems to per mažai,
Mūsų širdys liepsnoja ir naktį, ir dieną.
 
O juk reik to paties, tik truputį sėkmės,
Kad stoty traukiniai nevėluotų atvykti,
Kad lemtinga ranka nepakeistų krypties,
O padėtų viens kitą laimingai sutikti.
 
Meilės paukštė švelni, ji graži ir lengvą,
Į auksinį žiedelį ją gali sutalpinti,
Visad sukas kartu ant žaidimų lentos,
Nepamirškim mes jos pabučiuot, apkabinti.