Šilta srovė nuvilnijo pakrante. Vėjas maloniai glostė veidą, o saulė slėpėsi po ilgais debesimis, kurie priminė karštą smėlį, purų, maloniai tekantį pro pirštų tarpus į neįsivaizduojamo dydžio chaosą. Žvelgiau į tolį ir stengiausi nurimti. Nemąstyti ir pagaliau pailsėti. Regis, kad trumpam pavyko. Trumpam laivas paliko savo įlanką, norėdamas dar pažaisti su viltimi. Purslai sklaidėsi nuo jo smailios nosies, kuri kirto kelią link nežinomo tikslo.
Šiek tiek pasimuisčiau, nes didelis uodas nusprendė papuotauti mano syvais. Norėjau su juo pasidalinti savo šiluma, bet jis skaudžiai įgėlė, tad teko jo atsikratyti. Tokia jau ta gamta.
Dangaus žarijos po truputi blėso, apsitraukdamos tamsiai mėlynais pelenais. Ir tuo metu aš buvau ramus. Žvelgiau į tolį ir maniau, jog dabar galėčiau numirti. Akimirka, kuri atperka visas kančias. Šaltas turėklų metalas nė kiek per dieną neįkaito ir priminė man, kad dar esu mirtingųjų pasaulyje. Batuose pilna išdykaujančio smėlio.
Netikėtai pajutau bruzdesį savo vidinėse kasyklose. Sunkiai tyrinėjantys sielos gelmes darbininkai atrado seniai pamirštą fragmentą, kurį dvasia, man nežinant, palaidojo. Praeities detalė, pamirštas komplimentas, parašiutą išskleidusi, lėtai besileidžianti snaigė, krūmo labirinte smagiai striksintis paukščiukas.
Įsitempiau, nes žinau, ką tai žada. Neketinu leistis užvaldomas šių minčių. Tai praeitis. Jos nereikia prikelti. Aš turiu iš ten dingti.
Visgi akyse sužibo ugnelė. Kodėl gi ji turėtų užgesti? Tokia šilta, rami, tyrumu nuprausianti šviesa.
Žvelgiau į besimainančius purslus ir prisiminiau Jos akis.
Prisiminiau bangos iškeltą lūpų kamputį... Glotniai besirangančias garbanas, kurios kresteli ir nuramina. Kūną išmaudė keistas jaukumas... Gražu ar tragiška? Gražu ir tragiška...
Nelaukiu, kol saulės kiaušinis visai iškeps savo keptuvėje. Man pačiam reikia išsikepti kiaušinienės. Visą dieną nieks neaplankė mano pilvo ertmės. Metas keliauti, užteks svajoti...