Prie medinio šulinio seno
Lyg svirtis mano Tėvas parimęs.
Tarsi gyvas ir dar ne toks senas,
Žvilgsniu glostantis pilką arimą.

Susimąstęs, pypkutė vos smilksta,
Rusvą ūsą delnu pašiaušęs,
O tos mintys tokios nelinksmos
Lyg prieš kryžkelę pačią svarbiausią.

Kur daugybė kelių ir keliukų –
Jų ne vieną išvaikščiojai, rodos, –
Tik kuriuo Tavo laimė pasuko,
Gal vien Dievas galėjo parodyt.

Bet dievai kartais būna neteisūs,
Tik Tu šitą vėlai sužinojai....
.... Kur Tu,Tėve, daugiau benueisi,
Jei pavargęs kalnely sustojai?..