Būna, kad netikėtai atsimeni kažką iš praeities – net ne įvykį, o tik nuotaiką, jausmą ar spalvą, seniai pamirštą dainą, eilėraščio posmą. Iš ten, iš toli, iš to, kas seniai praėję ir nebesitiki, kad galėtų grįžti. Betgi sugrįžta.
Praėjus bene dešimčiai metų po karo, pagaliau Šilalės pakrašty, šalia senojo dvaro parko ant neaukštos kalvelės pagaliau pastatė naują mokyklą. Nuo jos toliau plytėjo laukai, o per juos bėgo kelias link tolumoj dunksančio miško, už kurio, visi žinojom, stovi Tauragė, vartai į platų pasaulį, nes joje buvo geležinkelis. Ji atrodė tokia artima. Jei kada sugesdavo iš Šilalės vieną kartą dienoj į Tauragę važiuojanti „koncesija“, o būtinai reikėdavo, žmonės ryždavosi eiti pėsti arba traukiniu parvažiavę iš didelių miestų, paryčiais pareidavo – pavargę, sušalę, o tai ir sulyti. Dabar vargu ar kas eitų, juk tai 33 kilometrai.
Tos mokyklos atminimas liko šviesus, net dabar, praėjus  daugeliui metų, ką  ten metų – dešimtmečių, imu ir atsimenu ką nors iš anų dienų, tarsi buvę vakar.
1956m pavasaris, paskutinė mokslo metų diena – graži, saulėta, mums niekas neberūpi, nuotaikos išdykėliškos, triukšmingos, neklausom mokytojų, bet ir jie  nebežiūri rimtai į mūsų išdaigas, išskyrus vieną, pirmus metus pas mus dirbančią anglų kalbos mokytoją, kuriai visada būdavo sunku su mumis rasti bendrą kalbą. Išvesta iš kantrybės, išeidama iš klasės ji spiegiančiu balsu sušuko:
– Pasiliekat po pamokų! Tada pasikalbėsim!
Net tai nesugadino mūsų nuotaikos, kažkaip nepatikėjom, o jei taip ir bus, ne pirmoji ir po pamokų pasėdėti.
Nuskambėjus skambučiui po paskutinės pamokos, visi mokiniai  neatsigrįždami išsklido būreliais į visas puses, mokykloj pasidarė neįprastai tylu, net mes pritilom. Pravėrę klasės duris stebėjom, kaip neskubėdami, ramiai šnekučiuodami, išsivaikščiojo ir mokytojai. Su paskutiniaisiais išėjo ir mūsų anglų kalbos mokytoja.
Pasijutom laisvi. Nepagalvojom, kad mokytoja galėjo pamiršti mus nubaudusi, gyveno netoli, pamanėm, kad papietaus ir sugrįš. Palikę porą mergaičių  „ant  zekso“ triukšmavom toliau, bet kažko pasidarė nebelinksma, kas susėdo pasikalbėti, kas išsitraukė skaityti knygą, o aš savo papratimu mokyklinio sąsiuvinio, šį  kartą matematikos, paskutiniam lape  ant greitųjų pakeverzojau eilėraštį tuomet populiarios dainelės ritmu ir mėginau sugundyti draugus dainuoti, bet tam entuziastų neatsirado.
Kurį laiką klasėj buvo ramu, kol kažkas susiprato, kad tai neteisybė paskutinę mokslo metų dieną palikti mus po pamokų ir dar pamiršti! Po audringų debatų buvo  vienbalsiai nuspręsta eiti namo. Taip ir padarėm.
Susirinkę į mokyklą rugsėjo pirmąją, tą nemalonų incidentą jau buvom pamiršę. Į pirmą pamoką atėjo klasės auklėtoja, palaukė kol nurimsim, iš rankinės išsiėmė žalsvą mokyklinį sąsiuvinį, pasakė, kad jį su  atverstu paskutiniam lape eilėraščiu mūsų klasėj rado valytoja ir nunešė direktoriui. Mokytojų kambary eilėraštis jau perskaitytas  ir aptartas, dabar  atsinešė perskaityti mums.
Ne iš karto supratau, kad tai apie mane kalba, tik tada, kai auklėtoja parodė klasei sąsiuvinio viršelį su aiškiai užrašyta mano pavarde. Nukaitau kaip uoga. Auklėtoja atidavė man sąsiuvinį, bet nebarė, tepasakė:
– Rašyk!
Gyvenimo klajonėse tas sąsiuvinis kažkur pražuvo, o, tiesą sakant, jo nė  nesaugojau, tik netikėtai dabar, dienų gale, ėmiau ir atsiminiau šviesią mūsų naująją mokyklą, kelią per laukus Tauragės linkui ir eilėraštį, tarsi parašytą vakar.
 

Oi tai smagu drausmės mums nežiūrėt,
Oi tai smagu po pamokų sėdėt,
Oi tai smagu suolais mums palakstyt
Ir lentoj žmogiuką nupaišyt, nupaišyt! Nupaišyt!
 
Prieš akis mūsų durys atvertos,
Mums ir laimės, ir smarvės* šviesa...
Niekada nesusmuk ir pasiutęs vis būk
Visada, visada, visada! Visada!
 
Ženk per klasę galingai ir drąsiai,
Ir draugų nenuvilk niekada,
Niekada nesusmuk ir pasiutęs vis būk
Visada, visada, visada! Visadaaaaa…
 
*Mūsų klasės durys buvo greta tualeto durų.