Iš „Pelėdų proEzijos“ (17
17. Ko dar reikia, kad Dievas būtų visur?
Neatsimenu kuomet taip ilgai užtrukusios Kūčios. Jau antai prieš kiek laiko, kai atsivertė Naujieji. Ir Saulė nuo to laiko tik kėlėsi anksčiau ir aukščiau, leidosi vėliau ir žemiau, diena po dienos šviesos vis daugiau, daugiau. Taip ir geriau bus netrumpą laiką. Tai ne naujiena, bet šį kartą nė kiek neatsilieka ir Kūčių vakarienės stalas. Regiu jį kaip gyvą, kaip prie jo nepalikus tuščių vietų, nebūna ankšta. Ar kada taip buvo?
Telieka pasikartojus tik pasakyti, kad neprisimenu, o įspūdis toks, kad tokia Kūčių stalo dalia įsiterps į savastį ir pataps gyvu vaikščiojančiu paveikslu. Štai prisėdu prie jo ir kalbuosi su... Žvakė pati užsidega, bet kuomet diena įsišviečia ir be jos nesunku apsieiti.
Šį kartą rankose laikau, pasak Džaivild, „legendinį 1936 m Luger Parabellum“ ir tiek daug akyse atsiranda, kad neatrodo, jog Dievo tvertas pasaulis, užsiėmęs paslaptimis, kad jis nenori jų tau, Pranuci, atverti. Negi negirdi driokstelėtų šūvių iš jo, negi nematai, taip meilei i apdovanotas Veronika? Ir kas tarė, kad kažkur tavyje sienomis atskirti nauji laikai nuo senų? Kalėdų nakties stebuklai, kaip ir Kūčių vakarienės stalas, jie visuomet palikti būti žmogaus savastyje. Priimki į save d`Artanjaną, priimki Atą, Aramį, Portą, pakviesk į susitikimus su jais Tamtyč, Klaudijų Sulavarvį ir bet ką. Argi laike vietos neužtenka? Visi laikai prie tų pačių Kūčių vakarienės stalo susėda, visos kalbos suprantamos ir visi gyvuliai, visa augmenija jas išmokusi. Sakyk, ko dar reikia, kad Dievas būtų visur?
– Nelabai suprantu su kuo taip kalbuosi, – apsidairęs aplink save ir lyg baimindamasis ar kas manęs tokio negirdi, tariu į taip turtingai apsėdusį Kūčių stalą. Kartu suvokiu, kad ir Kūčių vakarienei visai nebūtina, kad ji būtų padėta ant vieno stalo. Toks stalas gali būti „išbarstytas“ stalais po visą Savęsp (Ašašai), po visą AŠ.
Kaip tai galėtų atrodyti?
Kaip ir dažniau už kitus ypatingiau į akis pakliūva Tamtyč. Sakyčiau, kad tai labai natūralu. Būtent jis prieškalėdinį laiką užėmė stiklo reikalais. Jie ir dabar nepalikti poilsiui, tačiau pradžia jo prasidėjusi lipdymais iš plastilino. Priminsiu:
Tamtyč
Dedikuojama stiklui
tik kada nėra stiklo
ir stūkso šaltyje
sustingusios liejyklos
triušių ausis
lipdau iš plastilino
antis tvenkinyje
šulinį kibirą
gudrų senį
kuris akmenis brangius
iš Veronikos akių semia
Tiek man asmeniškai užtenka, bet gal kas nors tikisi kažką reikalingo ir sau atrasti, tai jį galima perskaityti „Rašyk`e. Gaila kad tik vėliau suvokiau, kaip šis jo kūrinys man dabar praverčia. Jaučiuosi taip turtingas, jog stebiuosi kaip vagys dar nenukniaukė mano Veronikos. Gražu, miela, bet šalia nulipintos iš plastilino Veronikos tą pačią dieną (2019-12-20) atsirado ir Džaivild „Šūvis“. Kaip jį dabar perskaityti „Rašyk`e“?
„Prieš pat atsimerkdama, paspaudžiu gaiduką. Atsitrenkiu į neįveikiamą sieną, skiriančią mane nuo anapus. Luger Parabellum neiššovė. Žvelgiu kaip pro atviras duris vidun liejasi aušra. Rytas be mirties keistas, svaigus... “
Iš tikrųjų tą sykį Luger Parabellum neiššovė. Ir vis tik, kur dingai, Džaivild? Ir ar toks mano šauksmas nepersimeta į šauksmą: muškietininkai, kur Jūs?
Prisemtais iš Veronikos akių brangakmeniais galėčiau nupirkti, kad ir pats nežinau – ką? Bent jau žirgų visai Lietuvos kariaunai aprūpinti. Ir ne tik. Tačiau kaip atrasti bent vieną tinkamą muškietininką? Kartais pagalvoju, kad kaip stebuklą iš plastilino nulipdęs Veroniką, ar nemano Tamtyč, kad taip nulipdysiantis ir Džaivild? Gal, gal, Dieve, jam padėk, o, vadinasi, ir visiems mums, bet tikra, kad jau kuris laikas, kaip „Rašykas“ pasilikęs be Džaivild ir jos kūrybos. Krutinu į paieškas visus Naujininkus, bet irgi suprantu, kad tai tik mažytė pasaulio kruopelė.