16. Naujininkų tamsoje 

Dar vis rašau tuo pačiu rašalu kaip ir kažkada juo parašęs pirmą raidę, tačiau suprantu, kad toks rašymas baigia poreikį. Manau, kad užrašai – irgi, tačiau inercija tokia, kad suvokimas apie sunkų bevertį darbą, manęs  neatitrauks nuo jo. Tiesiog  užrašant save ir paliekant tokį tik sau, kad  ir tik šiandienai. Šį kartą  taip:

Kartoju žmogų,
mažai žinodamas,
kad Viešpats
net tokį darbą paliepė daryti.
Ne visą, oi, ne nuo pradžios,
ne iki pabaigos,
kad Jis toks  – tipu tapu  – kaip ir Aš
ir vis dėlto akivaizdu –
kartoju Žmogų.

O laikas? Jis kažkaip savaime
pro lopšį vis, pro lopšį
pakrapina tartum lietus,
ir greitai pajaučiu, kad augu tuo,
kas jau daug kartų buvę.

Ir ką sakyti?
Kad ir sau?
Kad vienas aš už jus visus
kaip jie visi už mane vieną?

Sustok, akimirka.
tu nuostabi
net ir tuomet kai norima
kažko išmokti.
Be teleskopų tolumas regiu
kai ten, kažkur toli, toli
ir Dievas žemę aria.

Nenoriu slėptis nuo savęs,
kam netinku – tegu nežiūri,
Akmuo – gražu,
bet gyvastis – gražiau
netgi daugkart kartojant Žmogų.

Vieni pasako, kad plevėsa Aš
kiti dar, kad tingus kaip kelmas
O moterys, o Suliko!
geriau mane palikite be kelnių,
negu prie Vardanto su masturbacija

Maniau, dar patylėsiu,
užtruksiu kažin kiek,
prisėsdamas pakelėse ant akmenėlių,
tačiau lemtis – gudresnė už mane.
Į naktį, į jos tamsą įeinu,
o ji sužiurus į akis,
vis atkakliau
muškietininkais būti kviečia.

Kiek dar išlikę jūsų,
kelkitės, senieji  d`artanjanai!
Kažkas užspringo žygiuose jaunų dienų.
Balnokite žirgus, aramiai, portai, atai!
mūs laukia  karalienės, karalaitės
laukia Suliko...

– Ak seni, seni, – pats sau ir priekaištauju ir nuo priekaištų ginuosi. – Girdžiu, kaip braška kaulai, betgi kepurę ant galvos keliu. Taip, taip, žinau, kad tik tiek jau neužtenka. Jau prireikia ne tik Poe, ne tik kepurės ant  galvos, bet ir Pro (prozos). Ir Dieve, kaip smagu, a?  Kaip smagu. Kas galėjęs taip pamanyti, jog taip atsitiks?
  Per Naujininkus ėjau gerokai pritemus, kai pamačiau pašlaitės pakraščiu krutančias, judančias, pažeme bėgiojančias ugneles, susitelkusias į nediduką apskritimą. Tamsu. Ugneles nešiojantis vaizdas artėja,  artėja. Ir štai pirmą kartą Naujininkuose pamatau, kad šitaip, pauostinėdamas po pašlaitę, nerimsta šuo. Siluetas jo labiau numanomas negu atvaizdus. Dar po kurio laiko, suprantu, kad  šuo laikomas už pavadėlio ir laiko jį  moters ranka. Širdis pradėjo plakti. Smarkiau, smarkiau ir jau beveik įsitikinęs, kad susitinku su prapuolėle. 
  – Džaivild, tu? –  garktelėjau plačiai pražiojęs burną. 
  Suurgzdamos šunimi ugnelės šoktelėjo į viršų, o moters balsas:
  – Nelieskit manęs, nelieskit mano šuns. Nelieskit, nelieskit.
  Sustojau kaip įbestas žemėn stulpas, kad nei į priekį,  nei atgal. Stebiu, kaip ugnelės atitolsta, girdžiu dar vis  nerimaujantį šunį ir kaip moters žingsniai, užšokę nuo pakrantės žemės ant  šaligatvio nukaukši giliau į Naujininkų tamsą. Laikas atitolsta, bet nemoku  nepatikėti, kad taip sutikęs prapuolėlę, pragaišėlę, mokėjusią palepinti mane ištikimo riterio vardu.
  Dingo, nėra, neva apžergusi šluotą baltos raganaitės (laumės)  išvaizda. Jeigu ir labai norėčiau nepatikėti ją,  sutikus Naujininkų tamsoje, nemanau, kad tai man pavyktų.

Dabar gal reiktų paspėlioti,
kodėl ir šitoks darbas man,
tačiau tik ne šiandieną, ne!
Aš nesakau, kad būtent Ją
regėjęs Naujininkų naktyje,
bet ir nuo šitokių paveikslų
nelengva atsigauti, Suliko...
Nereikia  žiebt ugnies, nereikia;
tokia tamsa jautriau už šviesą.
2020-01-08 15:42