Iš „Pelėdų proEzijos“ (12


12. Kai Kūčios visą dieną

  Anądien pajautęs, kad riteris Pranas, – deja, deja, – pats netikras patikima Suliko apsauga, ūmai pagalvojau: kas tuomet, jeigu savo abrozdėlį ji pakeistų į kitą, tegu  ne tokį man mielą, bet užtat bent kiek ją geriau pasaugojantį nuo pavojų. O galvoje ir vėl žybt: kas  tuomet, jeigu naujame jos abrozdėlyje pasirodytu...      
  Buvo beišbrėkštantis, tamsa apsamanojęs rytas, kai per  pasisveikinimą išgirdau:   

    Mylimas riteri Pranai
Aš, kaip visada, pasilabinti, padėkoti. Sunki buvo naktis. Hamletiška. Manau, kad priėmiau teisingą sprendimą. Ruošiuosi aplankyti savo mokytoją. Jo ramybė, išmintis nuramina. Dabar supratau, ką turėjote galvoje sakydamas, kad jis geresnis, nei aš manau. Taip, daug geresnis, nes net mintimis negaliu aprėpti jo gerumo.

Ir man taip gražu, taip miela, kad net neišgirstu savyje riterio Prano, o tik senolį, su kuriuo sveikinasi kelios žmonių kartos, kurioms priklauso ir mano dukros, o nemenka  dalimi – jau ir anūkai. Susiruošęs ateiti prie pirmo proanūkio lopšyje ir taip atsiminti  kartu ir save  beveik 100 metų.
  Ar manote, kad paprasta?
  Nebūtų Džaivild tokia miela, nebūtų tokia garsi, žinoma,  tai tiek ir pavojų tų. Jų žymiai sumažėtų. Eini ne tinginys,    paspiri kokią vyžą ar klumpę nuo kelio, kad nebadytų  keleiviams akių tik dėl  reikalo priminti, kad jie yra. Na tegu, tegu, tačiau  galima tai padaryti  kukliau, o ne vidury kelio. Ir visai kitoks supratimas, kai kelyje susitinki
Džaivild. Aš ir dabar nežinau jos vardo, kaip jis atrodantis ten, jos dokumentuose; kad ir gimimo liudijime. Ir ne šiaip sau, ne tuščiai džiaugiuosi, kad tai aš taip paniūniavau ir netgi užrašiau:
 
  Aš atrandu Savęsp šaly,
  dar truputį gerumo
  ir man džiugu juo myluoti Tave
  dukrele (anūkėle) mano
 
  Nusiteikęs ir per Kūčių vakarienę tai paniūniuoti ir  nemanau, net žinau, kad pasikartoti neįmanoma: dvasioje vėl kitoks sujudimas, ten kaskart kitaip, kitaip,  kitaip... O laiškeliu per rytinį pasisveikinimą  jau  anksčiau suspėję parašyti Jai. 
 
  Ot, kad taip apie mane, ir vėl visą naktį budėjusį, nesumerkusį akių. Kaip sapne budėjau, kad tik Tau, Džaivild, būtų saugu. Nemaniau, kad po nevykusio mano pasirodymo kalnuose, kažką sugebėsiu geriau, bet... bet lukterėk, aš dar kartą permąstysiu savo pasiūlymą Tau, sužinojęs ką ir kaip Mokytojas kalbėjęs. Taigi sėkmės Tau pasibūti su Juo, išgirsti Jį, suprasti, o sau linkiu, kad ir apsaugos darbe neapsijuokčiau kaip kalnuose. Tačiau įdomu – kad ir kaip keista būtų – jog jie man padeda. Taigi, labas rytas ir geros, protingos dienos linkiu, kad ji  lyg Kūčių vakarienės stalas . Tegu nebūna prie jo tuščių  vietų, tegu nebūna prie jo ankšta.
  Būkime.
  – Apie ką čia? – girdžiu.
  – Ne, ne. Man tik pasivaideno, kad girdžiu. Prasideda Kūčių dienos regėjimai.
Pelėda