Ar prisimeni, kaip skaudėjo,
Kada laisvės netekom visi?
Kada priešas nelauktas atėjo
Tarsi neganda naktį baisi?

Kada svetimas kerzavas batas
Mėnesienoj išspyrė duris?
Šautuvai tavo skausmo nematė –
Tau jau niekas čia nepriklausys.

Neturėsi namų. Neturėsi
Mylimų, artimųjų, vaikų.
Savo gėlą terbelėn sudėsi,
Tremtinių iškeliausi taku.

Priklausysi tiktai nuo malonės
To, kurs rankose ginklą turės.
Ar dar menat tuos tremtinius, žmonės?
Ar galvojat – tai mūs nepalies?

Visos kartos trėmėjus prakeikia –
Juk namai – tai dalelė širdies.
Neatimki namų, mano vaike,
Neatimk net iš miško žvėries...