Kokia grakšti ir nepakartojama tylinti gyvybės forma, koks negailestingas šią regimą Tikrovę
užvaldęs ženklas, privertęs besąlygiški paklusti tylinčią Esatį, iš dabar ir čia akimirkos didybės žengti už šio horizonto į Visuotinybės ir Verčių tironiją. Kenčianti mintis bando prasibrauti už Apybraižos tylos, paliegusi grįžta atgalios, suradusi už šios neperžengiamos sienos vėl save. Pasaulis — manyje, ne aš pasaulyje. Aš — užvaldantis Tylos pasaulį, peržengiantis jo vienkartiškumą, nepakartojamumą. Begalė kenčiančių minčių ieškojo „Būties“ (Esaties) slėpinio: „Kodėl Būtis , o ne Niekis?.. Veiksmo bendratis „būti“, peržengusi „Esu“ atskirumą, jo nedalomą kokybę suskaldžiusi į kiekybinius santykius, tapo kaitoma, besąlygiškai priklausanti „Aš“ diktatui. Kenčianti mintis — mirtingo ir laikino Odisėjo kelias, kuriame pabaiga grįžtanti į pradžią, kuriame Niekio lestrigonai ir kiklopai grumiasi su niekaip ir niekada nepanaikinama Esinių Tikrove. Ji kaip ir saulė, į ją  žiūrėti akinančiai skausminga, bet jos paneigti neįmanoma. „Mąstau“ ir „tikiu“ priešprieša su nepaneigiamu „matau“. Tikėti galiu tuo, apie ką negaliu žinoti, juo labiau tai paneigti. Turiu tokį universalų trintuką, kuris nepaneigiamą „matau“ ištrina, vietoje jo ryškiausiai sušvinta mano sąmonėje visuotinas ženklas — bendras begalei Esačių veidų.
   Kiekvieną rytą nusilenkiu padūmavusiam beržyno smaragdui, mano numylėtam klevui, užsidedančiam žalią gyvybės karūną, prisiglaudžiu prie jo žemaūgio liemens, jo gyvybinga sula pulsuojanti kamienu į besiskleidžiančią lapiją pagreitina mano širdies dūžius, kaitina per žiemą atvėsusį kraują. Mes abu vis dar čia ir dabar.
   Mano laisvė — mano nelaisvėje... Ar kuri nors žemiška mirtinga ir laikina būtybė (Esatis) savo materiale forma geba peržengti Besąlygės Būties (Trancendencijos) nubrėžtas ribas — Gyvybės ir Mirties slėpinius, gimdytojos ir maitintojos Žėmės narvelio ribas?  Ar laikinam ir mirtingam esti kokia nors ypatinga nesąlygota, neturinti jokios įtakos Tuštuma, kurioje Esatis galėtų būti laisva, besąlygė? Žmogiška Esatis geba savo sąmonės mąstymo judesiais kurti begale esinių, žongliruodamas „pavojinga gėrybe“ (F. Hölderlinas) — kalba (ženklų sistema), nutaria, kad Jis yra pats įstabiausias Gamtos (nesąlygoto Nežmogiškumo) kūrinys, šios Žemės šeimininkas, kuriam turi paklusti visos Žemės gyvos ir negyvos esatis, kad Jis esą vienintelis, apsprendžiantis visų jų likimus. Mano laisvė savoje smėlio dėžėje, bet ši dėžė turi  ribas, per kurias gali įžengti neprašytas ir nelaukiamas Kitas. Iš čia aš stebiu aplinkui esančius, jų žaidimus tarsi pakylos spektaklį, kuriame nelinkęs dalyvauti, bet priverstas jį stebėti, net esu šio spektaklio kaukių įtaigoje.
  
   Mano nesuvaldomų minčių, bičiuli Kleve, Tu įaugęs gyvasties šaknimis į Žemės Motulės kūno tamsą, įsikibęs į Dangaus skliauto neperregimą Skaidrumą, didingą užburiančią Nakties skraistę, išpuoštą begaliniuose toliuose žibsiančiomis žaltvykslėmis, Tu negali pakilti iš Lemties nuskirtos vietos, Tu negali išsakyti savo pojūčių, nuotaikų ir jausmų, bet aš jaučiu bežodę Tavo lemtį, Tavo liūdesį ir gėlą, didingą išsipuošusią auksaspalvę rudens auką, Nerimą ir beviltišką Raudą, nuogomis šakomis bebraižančią švininį išlikimo Dangų, speigo apgaubtą įkapių drobule pamėkliškoje pilnatyje, Tavo Atgimimo džiaugsmą, pražydusį mažais gležnučiais žaliais smaragdo žiedeliais išdidžioje vienatvėje, Brandumą, paskleistą lyg drugeliais dvisparnėmis skrajutėmis...
     Apkarsta saldus iliuzijos medus žodyje „laisvė“ — miražas,  amžiais kankinantis ir užburiantis keleivį — idėja, šaukianti į kovą ir praliejusi kraujo jūras („Išrėks kokį šventojo vardą/Tiek kartų krauju (pasaulis — mano  papildymas) nusiprausęs.“ Tautvydas Buslevičius „Kažkieno laikinoj atminty“), nenumaldomas geismas, sielos šauksmas, mirtingojo ir laikino didybė ir nuopuolis, iki paskutinio atodūsio, bandantis peržaisti nuskirtą lemtį. Esu laisvas pasirinkti „narvelį“, ir koks jis bebūtų erdvus, visgi tai jau  esmės nekeičia... Pats žodis „laisvė“ tėra apsvaigusios mano sąmonės geismas, abstrakcija,  blyški atošvaita kenčiančioje, sąmonės krešulių sudrumstoje bekalbėje sieloje, užgožianti manyje kas esti daug giliau, kas nevisuotina, kas atskira ir neišreiškiama. Kiek aš apriboju Kitą, nes be Jo aš nesuvokčiau savęs, tiek Jis apriboja mane. Kenčianti mintis nesąlygotoje bežadėje akistatos akimirkoje susitaiko ir išsilieja malda:
Per daug galvoji apie savo gėlą,
Kodėl tu ieškai sielvarto?
Kodėl bijai netekti to , kuris tave mokėjo
Susirasti?
O atgaila ne sielvartas. Ji — meilė.      
 
Aure mėnulis , štai ir žemė,
Štai ir žmogus silpnutis, ir jo didelė kančia!
Ir vis dėlto, nepaisant tų visų daiktų, kurie yra,
Aš nedrįstu pratart, kad Tu esi.
Ką reiškia aš, kad drįsčiau tarti: Tu esi.
Bet viena aš tikrai žinau.
Žinau aš savo meilę, savo meilę,
Tą aklą meilę Tau.
Oskaras Milašius „Migelis Manjara“; A. Vaičiulaičio vertimas