Svetimėjimas
Svetimėjimo įtrūkius
Ima skaudėt ne tiktai artimiems,
Tuo laiku, kai bendrystė kaip niekad yra reikalinga,
Kai nelieka jėgų
Ir taip traukia į stiprų ką nors atsišliet,
Kada kūnas užsnūstų,
Bet baimė jame neužminga.
Taip, jau laiko nėra būtą blogį daryti geru,
Atgailauti, raudoti –
Per sausrą šaltiniai išdžiūvo.
Nebėra stipresnių,
Ir jei plyšom, tikrai ne perpus.
Galimybių erdves spaudžia žemos senatvinės lubos.
Jei ir lauki ko nors,
Tai tikrai ne ligotos manęs –
Neturiu kibirkšties
Į tave kur gyvybę įžiebtų.
Kol budžiu ir meldžiuos, tol švieselė namie neužges,
Bet bejėgė esu,
Kad mažiau vienišystė sopėtų.