Lieptas

Neužtruk, paskubėk,
nuo laukimo ištįso jau vakaro akys.
Vaivos tiltą nutiesk ir mintis atskraidink,
ant lakštingalos sparno, man nieko nesakęs.
Netikėtai užklupk, lyg karys užkariauk mano žemę
ir save dovanok, nepasakęs nė vieno žodelio.
Mano angelu būk, vesk į Edeno sodus.
Kelią dulkėmis aukso nuklok,
paskandinki malonėj širdelę.
Neužtruk, paskubėk, nuo laukimo ištįso jau vakaro akys,
saulė virpa dangaus pakrašty,
ant sulūžusio liepto vėl spindulius meta,
o tu stovi ant jo, kažko ieškai lyg būtum dienas čia pametęs.
neužtruk, nevėluok, savo šypseną man dovanok,
kaip tada, kai jazminų kvapai, vertė širdį virpėt lyg paklydusią nakty plaštakę.

2018.06.17.
Audronaša