Dienos lopšys trapus,
Jis pilnas kibirkščių,
Kur gyvastis iš susipynusių stichijų.
Visa esybe virpesius jaučiu
Ir tarsi voras saugau alei vieną giją,
Gerumo sąšaukas, dosnumo sruvimus – 
Tai, kas nuo EGO plėšia kietą lukštą.
Lai ši diena ne paskutinė bus,
Kai geismas būti kraujo indais plūsta.
Kramtai vienatvę?
Taip, jinai sprangi
Ir iš sparnų ji plunksnas išpešioja.
Diena štai aušta.
Kiek dar jų turi?
Juk nežinai. Gal ši – paskutinioji.
Klausais įdėmiai, kas vardu pašauks,
Kas užmaršty palaidos,
Nors nesi numiręs.
Gija trapi.
Kažin, kaip nenutraukt,
Kai mintys girgžda lyg Anapus vyriai.