Baltos dienos ir nakties šešėliai –
Visa dings, išnyks, pražus,
Tik tu vienas šiuo keliu išėjęs
Neatskirsi žemė, kur dangus.
 
Neatskirsi, kur gyvi, kur vėlės,
Neatskirsi – angelas, o kur žmogus,
Nusidėjęs kai parpuolęs kėlės,
Meldėsi už mirusius, gyvus.
 
Vėl diena švis, vėl rytai rasoti
Kojas tau suklupusiam mazgos,
Alkana ar žemės vingių soti
Mels būtis vėl klystkeliuos, kančios.
 
Nors paklydęs, eit ir nesustoti
Iki viltį nešančios aušros.