Aš eilinis, aš pilkas žmogelis,
toks menkutis lyg lašas stikle,
kai dangus skaidrias ašaras beria,
jos patvinsta ir virsta upe.
Po lašelį, po mažą kristalą,
su vaivorykšte jo akyje.
saulė spindulius tiesia ant vasaros stalo,
nusišypso ramunė balta.
Aš eilinis, aš pilkas žmogelis,
tik panoręs eiles išdalint,
kurios gimsta, kai lyja, kai šąla,
kada sutemos pilkos apgaubia stogus.
Kada pūgos nerimsta, nubalina žemę,
kada tvoros nuo šalčio vaitoja
ir pokši dangus, ir perkūnijos ritas per dangų,
ir žaibai nuspalvoja skliautus.
Aš tik noriu eiles išdalinti,
tegul ganos po baltas lankas,
aš tik noriu lyg lašas pagirdyti širdis,
prisiglaust nejučia,

2018.10.23,