Užpustyti laukai.
Kaip nuo jų man rytoj nusigręžti?
Sustabdyčiau dienas lyg paukščius,
Kad nuaustų iš naujo ažūrinį šalčio raštą, –
Ir atodrėkių akys rasotos išdžius.

Bet šiandieną lietus.
Ant namų, ant vėjų, ant visko.
Krenta rūkas ant mūsų pilies,
Ant širdies ir svajonių, ir žėrinčio saulės disko...
Kad laiminga buvau, kas dabar betikės?

Bėgs berželiai balti į gelsvėjantį mišką.
Aš jame nepažinsiu pavasarį tavo pėdų.
Kerta pilkas lietus – per rankas, per laukimą, per viską.
Jį lyg auką prie kojų ateinančiai žiemai dedu.