Užglostyki budrius manus savisaugos instinktus,
Ieškodamas, kaip su tarnaite dera karalienė,
Iki ražiena tampa mudviem guolis minkštas,
Iki svaja plačiau, nei realybė išsilieja.
Ir be atodairos iš kiauto aš išsprūsiu,
Kad tau be drovesio parodyčiau žydėjimo stebuklą.
Būk tas vienintelis, mieliausias ir brangusis,
Kuris tausoja moters būvį kuklų.
Tu reikalingas visas man, tačiau be priedų,
Nes aš kasdien pabrėšiu tavo ypatingą vertę,
Nes tu vedi, o aš seku, tirpstu ir bėgu,
Nes tokios patirtys man leis iš laimės verkti.