Pakvipo pievos vėju, rugiagėlėm ir plukėm,
bet aštrūs ašmenys pjovėjo, suguldė žiedus, negailėjo.
nei dobilo, nei plukės, nei geltonakės ramūnėlės.
Žalia žole pakvipo, lietus apverkdamas ražienas krito.
Ir dūrė basas kojas, rugiagėlės dar ašarojo,
griežlės giesmė nutilo, ji slėpėsi kažkur už šilo.
Tik ašmenys pjovėjo guldė ką gamta pasėjo.
Pakvipo pievos vėju, rugiagėlėm ir plukėm,
žalia žole pakvipo, lietus apverkdamas ražienas krito.
Tik užsilikęs dobilas pasijautė karalius,
aplinkui dairėsi nustėręs, kur mano ramunėlės?
Po kojomis karaliui kritę, perbalę ir apvytę,
jau nieko nežadėjo. Laukai pakvipo žolėmis ir vėju.
O Dieve, kaip žolėms skaudėjo! Jų žalias kraujas tryško,
kol jų veidai išblyško.

2018.07.06.