Ne tu viena
iš dienos į naktį,
delnais užspaudusi akis.
Gražiausia ievų puokštė.
Debesys dangaus
melsvajam pakrašty.
Ir tas lietus šilta drėgme
prigludęs tau prie kojų,
tos varginančiai šviesios
mėnesienos naktys,
pravirkę nemiga
į vienapusę aistrą. 
 Ir tik juodas varnas
ištiesia tau savo sparną,
nubraukt ievos žiedadulkes
nuo ašaroto skruosto.
Suprask, kas širdimi
tau dovanota, gula sluoksniais.
Ar dienos niūrios,
ar naktis žaibais.
Gražioji ievų puokštė tėra
tiktai pavasario kvapni išdaiga.
Tik priminimas,
viskas jau anoje šalikelėj,
kadaise užgautos širdies.

2020