Save
nuo padangių nukeliu
ant Žemės.
Renku grumstelius
nuo jos tako.
Save
pakylėju akmeniu
prie pušyno, sakais
aptekusio.
Anapus nendryno,
kur krykia išgąsdintos
lauko antys,
surikiuoju jausmus
pagal apimtį.
Save
pritaikau Žemės
skausmui.
Ajerų alsavimas
mažina mudviejų
kančią.
Žemė ir aš,
renkamės ateitį
su skalsiu
rugio duonos kasdienės
kąsniu.
Ajerai pušynu kvepia.
Žemės duonoje
šitiek ašakų,
ajerų ašaromis laistomų.

2020