Seniai viskas išblėsę it vakaro prieblanda vėsi,
nors dar slankioji šešėliu blaškomu vėjo –
mintys nerimsta – kuo tu tapai ir kas esi –
prasmingas ar ne, gyvenimas seniai nuskubėjo?

Kaip ilgai čia tūnosi – ieškodama – ko neatradai,
saulės žvilgsnį retkarčiais vakarop nulydėsi,
skausmingai liūdna tava gyvastis subyrėjo padrikai:
nežinai kiek kartų sutiksi vasaros kaitros pavėsį.
Galop kažkada nutils mintys, žingsniai nutils,
tačiau niūraus pasaulio plotmėje – svarstai
ar visagalio rūstybė tavų norų nepalies,                
juk sklandysi dūmų debesėliu – aukštai?..
Pagaliau pradingsi tikrovės nebūtyje,
nepajutusi motinos žemės šalto dvelksmo,
tavoji esybė pasiliks tolimoje praeityje,
o gal priglaus, tik nepažinsi artimo jausmo?

 2020 m.