Duona ir druska

Ar pameni, kai mes abu prisiekę
Kartu būt laimėj ir varge kartu,
Perpus dalijomės net duonos riekę
Ir tuo metu atrodė taip skalsu.
 
Perpus vienatvę mudu padalijom
Ir vandeniu lyg Kristus tu ėjai.
Mūs širdys skleidėsi baltom lelijom,
Kol vienądien nuvyto nelauktai.
 
Suprask, nesiruošiu tavęs prikalti,
Žinau, kad įtikėjau per giliai.
Paleidžiu mintį savo – tuščią valtį,
Ji laiko upėje nugrims lėtai. 
 
Į sraunią tėkmę skandinu ir viltį,
Nebesigilinkim, kodėl už ką...
Kaskart suklupus, reikia vėl pakilti,
Vienam liks duona, o kitam – druska.
Šilagėlė