Seni eilėraščiai, beviltiškai seni,
Išblukęs rašalas, pageltę lapai.
Kaip ir kiti, galėjo būti išmesti
Į nebūties bedugnį laiko kapą.
 
Gerai, kad nepavirto pelenais,
Kad neišblaškė metų vėjai.
Dabar verti, šypsodamas skaitai
Ir, rodos, jie tarsi šviesėja.
 
Vėl užsižiebia kibirkštis,
Taip tolima, tačiau miela.
Skurdi jaunystė, bet graži
Su meile bundančia pirma.
 
Tos pačios ievos ir alyvos,
Pienėm išplaukę vešlios lankos.
Pasaulis skambantis, toks gyvas,
Į dangų tiesias žmogaus rankos.
 
Na tai ir kas, kad viskas buvo,
Kad visko užrašyt nespėjau.
Tik nieks nepamiršta, nežuvo...
Žemę, gyvenimą mylėjau.
............................................
Galbūt kaip kur pabėgęs ritmas,
Viena kita klaidelė šaipos.
Tai tik pradžia, tiktai gimimas,
Poezijos pirmasis laiptas.