Kai sutelpu į sraigės kiautą
Kai siela sutelpa į sraigės kiautą,
Žeme pakvipusį, sakais pušų.
O rytmečio rasoj žolė sušlampa,
Maža jaučiuosi ir ne taip baisu.
Galiu kvatoti, kai padus kutena
Dar nepikta jaunutė dilgelė.
Ir mokosi juodų taškučių meno
Ant boružės sparnų žvaigždė.
Varnėnų plunksnos saulei šlama
Aukštai viršūnėse beržų.
Ir juda skruzdelės po namą,
Ir man vienai čia nebaisu…
Juk tas pasaulis – visiškai neblogas –
Dangus gėlėtas virš galvos.
O sraigės kiaukutas – namai ir stogas,
Kol po padu praeivis nesuplos...