Nesusikalbėjome instinktų lygmeny.
Dvi aršios prigimtys tarsi vabzdžiai už nektaringą būtį plėšėsi.
Jau nebeklausia šeimynykščiai,
Kaip tu gyveni,
Iki pasiekę finišą suvokėme, jog aš –  viešnia, tu – svečias.
It patalas nusėda dulkės ant nejudintų daiktų,
Ant įrankių kampuos, 
Kurių vertė be meistro ne laiku sudilo..
Keista takoskyra – 
Tau šaltkrėtys, o aš kaistu
Ir neaptvarstys ilgesio žaizdoto nei šilkai, nei milas.
Budžiu.
Tu dūsauji.
Kokie dabar miegai,
Kai regim angelus, nors ten krankliai du tupi.
Ar nemanai, kad stumdėmės ilgai?
Jaučiu, pavargome abu, tai gal nurimkim, 
Nors truputį.
Bet mėnesiena žvalgosi pro langus
It pikta akis,
Nes mes instinktų lygmeny nesusitaikę.
Be žodžių aišku,
Nieko nereikės sakyt – 
Jau baigias Laikas, bendras mūsų laikas.
Nuo šiol pabėgs sapnai, medus koriuos apkars
Ir du gyvenimai ne auksu liks,
O bus nusėdę suodžiais.
Net geidus, alkus, troškus neprašysiu dar.
Toks jau tas finišas.
Jis primaitina sočiai.